2017 m. spalio 24 d., antradienis

Portugalija. II dalis - Sintra



Papasakoti ar parodyti netoli Lisabonos įsikūrusios Sintros grožį vargu ar įmanoma. Jei tik turėsite galimybę, būtinai aplankykite patys. Miestelis įsikūręs labai įspūdingoje vietoje - granitinės uolos, miškai, tarpekliai, šaltiniai. Tiesą sakant važinėti po Sintrą automobiliu reikia stiprių nervų. Net neįsivaizduoju, kas ten darosi vasarą, jei spalio viduryje tiek daug žmonių. Tiesa, čia mums teko būti savaitgalį.
Sintroje buvo Portugalijos karalių vasaros rezidencija. 1995  metais Sintra įtraukta į Unesco pasaulio paveldą.
Sintra išsidėsčiusi kalnuotoje vietovėje, taigi norėdamos per dvi dienas aplankyti bent dalį jos įžymybių, turėjome gerai pasukti galvą ką ir kaip daryti.
Pirmąją dieną atvykome į miestelio centrą, šiaip taip susiradome vietą automobiliui ir pradėjome klajoti. Šiandien nekilsime į aukštai virš miesto iškilusius Maurų rūmus ir Penos pilį. Šios dienos tikslas - pasivaikščiojimas po miestelį, Nacionalinių Sintros rūmų ir Quinta Da Regaleira lankymas.
Nacionalinių Sintros rūmų kaminai kyšo žiūrint iš bet kurios vietos. Tiesa, nueiti gatvelių ir laiptų labirintu kiek užtrunka.
Rūmai statyti XIV a pabaigoje. Iki XIX a pabaigos čia buvo karališkosios šeimos rezidencija.





Pro rūmų arkas galima pažvelgti į ant kalno stūksančius Maurų pilies griuvėsius.


Pokylių salės XV a lubas puošia aštuoniakampiai pano su gulbėmis.



Sakoma, kad vienos menės lubas karalius Jonas I įsakė išpiešti šarkomis, priekaištaudamas it šarkoms liežuvaujančioms dvaro moteriškėms





Kupolo formos lubos, dekoruotos elniais, laikančiais 72 kilmingų portugalų šeimos herbus. Sienas dengia XVIII a plytelių pano.



XIV a asmeninė koplyčia su originaliomis kaštainio ir ąžuolo lubomis bei mozaikinėmis grindimis, papuoštomis simetriškais maurų raštais.




Įspūdingo dydžio virtuvė, kuriai ir priklauso didieji kaminai.












Mourisca fontanas (Fonte Maurisca) tais pavadintas dėl neomauriškų puošmenų


Žvilgsnis į Maurų rūmus ir Penos pilį, vis tyliai pagalvojant, o kaipgi reikės juos pasiekti


Apžiūrėję rūmus, klaidžiojame po miestelį, pietaujame ir svarstome kaip gi pasiekti Quinta da Regaleira. Susirandame stotelę, teoriškai turėtų važiuoti autobusas. Taip, jis važiuoja, bet pilnas pilnutėlis ir stotelėje nestoja. Užtai mielai stoja "tuk tukas" ir pasiderėjus nuveža už visai padorią kainą iki pat įėjimo vartų. 
Ir čia prasideda stebuklai. Tai nereali magiška vieta su romantiškais rūmais, koplyčia, prabangiu kelių lygių parku su ežerais, fontanais ir daugybe išskirtinių, originalių konstrukcijų statinių. Čia būtų galima klajoti ir klajoti, įneriant į olą ir išeinant visai kitoje parko vietoje.



















Diena baigiasi, atiduodame duoklę espresso su natomis ir dar pasivaikščioję, klaustrofobiškomis ir užkimštomis gatvelėmis traukiame namo. Tai buvo gal vienintelė diena per visą kelionę, kai grįžome namo nesutemus. Kitą dieną planuose nemažai veiklos - reikia pasiruošti.


Į Maurų rūmus ir Penos pilį galima patekti keliais būdais - važiuoti automobiliu, visuomeniniu transportu, kopti pėsčiomis. Kopimas gan nemažas, o mums daug ką reikia aplankyti, tai renkamės važiavimą automobiliu. Vakar matėme, koks intensyvus eismas miestelyje, kaip sunku rasti parkanimo vietą, dėl to nusprendžiame važiuoti gerokai anksčiau, nei rūmai atidaromi lankytojams, kad rastume kur palikti automobilį, nes parkavimo vietų ant kano nėra tin daug. Mūsų sprendimas pasiteisino. Atvažiavę valanda anksčiau, pasivaikščiojome, susidėliojome dienos planą. Teoriškai būtų buvę galima važiuoti visuomeniniu transportu, bet po šių objektų lankymo mūsų planuose dar ekskursija po Sintros kalnus ir mažiau žinomi objektai - Peninha, Convento dos Capuchos, įžymusis vakariausias žemyninins Europos taškas - Cabo da Roca ir Colares miestelis. Bet pie viską iš eilės.
Pirmiausiai lankome Maurų rūmų griuvėsius. Castelo dos Mouros, arba Maurų pilis – tai 8-9 a., arabų okupacijos metais, statyta maurų tvirtovė, įsitaisiusi ant kalvos Sintroje, daugiau nei 400 m aukštyje virš jūros lygio. Nuo šios pilies atsiveria puiki Sintros ir apylinkių panorama. Maurų pilį juosia gynybinė siena. Pilis mena pirmojo Portugalijos karaliaus, Alfonso Henriko kovas. Ši Maurų pilis, kartu su Sintros rūmais ir Penos rūmais yra įtraukta į Unesco pasaulio paveldo sąrašą.
Nuo pilies sienų atsiveria fantatiški vaizdai į greta esančią Penos pilį, Sintros miestelį ir jo apylinkes.









 Prisivaikščioję traukiame aukštyn - į Penos pilį. Į pilies vidų apsisprendžiame neiti - užteks parko. Nuo pagrindinio įėjimo iki pilies reikia nemažai paėjėti statoku keliu. Negalinčių (ar nenorinčių) kopti paslaugoms yra autobusiukas. Kopti reikėjo apie 10 min. Tikrai įveikiama :) 
Penos pilis kaip iš Disnėjaus multikų - atrodo tuoj išskris kokia fėja modama permatomais sparneliais. Tie visi bokšteliai, puošyba, azuležai... 
O dar nuostabiausias parkas su trap egzotinių augalų besirangančiais takeliais, išnyrančiais ežerėliais, fontanais ir fantastiškiausiais statiniais. Taip pat gražiausios panoramos.




















Po šias dvi pilis klaidžiojome gerą pusdienį. Toliau turėtume važiuoti į Convento dos Capuchos - atokų pranciškonų vienuolyną, įkurtą XVI a. Kylant link Maurų pilies, buvo nuoroda į šį objektą, bet eismas vienos krypties, tai važiuojame tolyn, tikėdamosi, kad kažkada rasime vienuolyną. O ir navigacija sako, kad rasime.
Dar kartą apie eismą. Nežinau ar minėjau, kad Sintroje buvome savaitgalį - gal dėl to ten rodosi suvažiavo visos Portugalijos automobiliai. Sunku ne tik parkuotis, bet ir tiesiog važiuoti. Kai važiuoji gatvele, kurioje vos telpi, o pasirodo ten netgi dvipusis eismas. Žodžiu, važiuojame, o tiksliau slenkame ir, ar gali būti tokia laimė, aukštai kalne prieš akis atsiveria pats tikriausias turgus. Ir ne toks, kur skirtas turistams su įvairiausiais blizgučiais, o pats tikriausias vietinis turgus. Didžiulė problema sustoti. Radome vietą stačioje įkalnėje ir ten palikome savo mašiniuką (ačiū Dievams, rankinis stabdis ir pirmas bėgis atlaikė). Ir tada pradėjome pirkti - mangai, persimonai, figos, ožkų pieno ricota, alyvuogės, slyvos, pomidorai ir dar visokios gėrybės (visa tai mes pirkome). Kainos puikios - nepalyginsi su tomis, kurios apačioje, miestelyje.  






Važiuojame tolyn ieškoti vienuolyno ir staiga kelias beveik baigiasi, t.y. prasideda remontuojamas žvyrkelis, su ženklais, draudžiančiais eismą. Aš dar kiek važiavau pirmyn, bet mano bendrakeleivės nusprendė, kad nėra čia ko - sukame atgal. Ši diena buvo tokia, kad navigacija mus vis vedė į bekeles. Praradę viltį rasti vienuolyną, važiuojame apžiūrėti kitos įžymybės - Peninha. Tai ant 490 m. viršukalnės iškilusi, azuležais dekoruota koplyčia su nuostabiausiais vaizdais. Koplyčią randame, vaizdai atsiveria nuostabūs - matome ir Cabo de Roca švyturį, kurį tuoj lankysime. Deja, koplyčia užrakinta ir azuležais galime pasigrožėti tik pro grotuotą langą.








Vaizdai nuo Cabo da Roca švyturio prieigų. Žmonių čia Tokio nesuskaičiuojama daugybė, kad stengiuosi pabėgti kiek galima toliau. Mano draugės lieka ilsėtis, o aš einu nors kiek pakopinėti uolomis. Nors apavas ir ne visai tinkamas (ir vėl basutės), bet kopimo poreikis stipresnis.



Visos kelionės meto buvo daugiau nei šilta - dienomis nuo 26 iki 36 laipsnių. Žemėlapis rodo, kad netoliese turi būti keletas gražių paplūdimių. Navigacija vis veda kažkur į niekur - atsiduriame prie žvyrkelio, smingančio tiesiai žemys. Rizikuoti su mūsų sunkiai traukiančiu atomobiliuku neverta - sukamės ir ieškome geresnio kelio. Pasiekę paplūdimį suprantame, kad rasti parkavimo vietą jokių šansų, važiuojame tolyn. Pagaliau kažkelinatme paplūdimyje randame vietos maudytis ir saulę palydėti





Natūralus uolų baseinas


Baigėsi antroji kelionės dalis. Ryt vėl į kelią - važiuojame į Tomar. 
Sintroje dar rasčiau ką veikti kelias dienas, o ir Lisabonos neaplankėme. Buvo planuose, bet pagalvojus, kad tokiame karštyje reikės vaikščioti stačiomis Lisabonos gatvelėmis, vienbalsiai nutarėme labiau panaršyti po Sintrą, o Lisaboną palikti kitam kartui. 

2 komentarai: