Apie paminklą, pelkę ir kopūstus

Nuo penktadienio (kada buvo mano gimtadienis) iki dabar negaliu liautis šypsotis - tiek šypsenų, staigmenų, netikėtų susitikimų ir džiuginančių naujienų per vieną savaitgalį...

Taigi, apie viską iš pradžių. Nereliai džiugi diena darbe, dovanos ir staigmenos. Šeštadienis Birštone su nuostabiausiomis klasiokėmis <3 Šiandien pasivaikščiojimas po mišką. Įrašas bus apie šiandien. Su Algiu nusprendėme, kad vaikščioti tais pačiais maršrutais nuobodu, tai patraukėme į kitą miško dalį. Gyvename čia jau daugiau nei treji metai, bet vat šitą paminklą partizanams radome tik šiandien. Verta kartais pakeisti maršrutą. 

Šiose pamiškėse pokaryje buvo palaidota daug partizanų. 1988 metais, šioje vietoje pastatytas nedidelis akmeninis paminklas, o 1993 metais partizanų giminės perlaidojo palaikus ir pastatė šį paminklą. 

Ilgoką laiko tarpą ėjome miško keliu, o vėliau pasukome į šoną - įdomiau eiti siauresniais keliukais ir takeliais. Bet šiuo atveju pasiteisino patarlė "Nemesk kelio dėl takelio" Keliukas virto taku, takas - žvėrių takeliu, o tas prapuolė pelkėje.

Gerą kilometrą klampojome po užpelkėjusį mišką, kai kur beveik prisemdami batus, šokinėdami nuo kupsto ant kupsto. Pasivaikščiojimas baigėsi sėkmingai - radome kelią namo. Grįžome kiek pavargę ir išalkę. Prisiminiau vieną patiekalą, kurį gaminau jau ne kartą ir kuris tobulai tinka vėsokai žiemos dienai. Receptų yra daug ir visokių. Už pagrindą ėmiau šį Simonos receptą, tik kiek modifikavau - nedėjau pupelių (kartą dariau ir man ne itin tiko), taip pat vyro pageidavimu nedėjau džiovintų grybų. Šito buvo labai gaila, nes jie čia tinka tobulai. Papildomai dėjau skardinę smulkintų savo sultyse konservuotų pomidorų. Renkuosi pomidorus, kuriuose nėra nieko daugiau, išskyrus pomidorus - nei druskos, nei jokių papildomų priedų. Jie konservuojami tik karščiu ir spaudimu. Beje, yra ir avinžirnių, konservuotų tokiu metodu. Neturėjau šviežio kopūsto, tai sunaudojau brokolį. Turėjau gabalėlį saliero - jis visai tiko į kompaniją. 

Pirmiausiai užkaičiau nuspaustus raugintus kopūstus. Kartu sudėjau smulkintą brokolį, įdėjau keletą pipirų, lauro lapų, užpyliau vandeniu, kad apsemtų ir palikau lėtai troškintis.

Smulkiai supjausčiau svogūną, morką, salierą. Dar ir pusę aitriosios paprikos pridėjau. Keptuvėje ištirpinau porą didelių šaukštų lydyto sviesto (ghi), jame pakepinau daržoves.

Daržovėms apkepus, sudėjau pamirkytas pjaustytas rūkytas slyvas ir suverčiau skardinę (400 g.) pomidorų. Įdėjau šaukštą medaus, cinamono. Jei mėgstate kuminą, galite dėti, jei ne galima keisti kmynais ar nedėti nieko. Viską dar patroškinau keptuvėje, pažaidžiau su garais ir saulės spinduliais :)

Jei gaminsite su džiovintais grybais - tikrai patariu juos naudoti, išmirkykite ir supjaustę sudėkite kepinant daržoves. Džiovinti grybai ir džiovintos, o dar geriau, rūkytos slyvos kartu su cinamonu ir medumi duoda tokį subtilų skonį, kad net nesuvoki, valgąs raugintus kopūstus.

Viskas keliauja į puodą pas kopūstus.

Dabar galima imtis bulvių. Nedideles bulves gerai nuploviau, nušveičiau metaliniu šveistuku ir išviriau garuose. Valgėme su visa lupena. Skonis nerealus. 

Savaitgalis Žemaitijoje

Viskas prasidėjo nuo to, kad jau antras savaitgalis iš eilės, kai nedirbu. Praeitą labai ramiai praleidau namuose, tvarkydama nuotraukas, skaitydama knygą ir mėgaudamasi ramybe. Bet taip pasyviai praleisti dar vieną savaitgalį jau ne mano jėgoms. Ketvirtadienį per pietų pertrauką nutariau, kad reikia važiuoti prie jūros, tuo labiau, kad šią vasarą lietuviškame pajūryje neteko būti. Gavusi vyro pritarimą, ėmiausi operatyviai ieškoti, kurgi pernakvoti. Tai pasirodė ganėtinai nelengva užduotis. Palangoje peržiūrėjau ir apskambinau nemažai viešbučių, apartamentų - arba užimta, arba kaina varanti į neviltį arba vienai nakčiai nenori nuomoti ir siūlo skambinti penktadienį - jei nieko neturės, tai priims. Pamąsčiau, kad mums tas pats, kur miegoti, tai su paieškomis persikėliau į Klaipėdą. Viešbutis Amberton (4* su pusryčiais už 58,5 eur) man pasirodė visai patrauklus, tai jį ir užsisakiau.

Ankstyvą šeštadienio rytą patraukėme link jūros. Aišku, pasižiūrėti, ką galima pamatyti pakeliui, iš anksto laiko neturėjau, tai kelionę pradėjau planuoti automobilyje. Tikriausiai iš ankstesnių įrašų aišku, kad nesame tingaus poilsio mėgėjai, o Žemaitiją (ne pajūrį) iki šiol buvome tik pravažiavę su trumpais sustojimais Mažeikiuose, Plungėje, Kryžių kalne. Nusprendėme važiuoti į pajūrį "tiesiai per aplinkui". Neseniai buvo laida per televiziją apie Telšius, o mes ten nebuvome (nors vyras įtikinėja, kad kažada buvome, o man matyt toje vietoje atminties spraga). Pakeliui aptinku nuorodą į Medvėgalio kalną. Sukame. Mums su vyru supratimas apie poilsį nėra vienodas - nors abu nemėgstame gulėti paplūdimyje, bet aš gerokai labiau noriu visur eiti, lipti, kopti. Jis kartais norėtų ir ramiai pasėdėti. Šioje išvykoje tai labiau pasireiškė antrą dieną. O gal aš visko per daug priplanavau. Bet kol kas dar tik kelionės pradžia. Medvėgalio kalnas atrodo visai nedidukas. Bet iš tiesų Medvėgalio piliakalnis yra didžiausias žemaičių piliakalnis. Jis turi dvi viršūnes - aukštesniojoje yra aukščiausias Žemaitijos taškas, žemesnioji vadinama Pilies kalnu. Dar pakeliui matėme nuorodą į kūlgrindą (tai yra kelias per pelkę), bet iki jos nėjome. Užlipome ant abiejų viršukalnių, pasigrožėjome vaizdais.

Važiuojant toliau vis kirba mintis, ką čia dar aplankyti. Randu, kad beveik pakeliui yra Šatrijos kalnas. Aplankome. 

Toliau laukia Telšiai. Aptinkame  tolumoje gražią koplyčią. Pasirodo tai Rainių Kančios koplyčia. Joje didelė minia turistų, tai tik trumpai pasižvalgome.

Telšiai. Koks gi įspūdis - be galo daug žmonių. Vestuvininkų ir šiaip turistų. Profesinė liga - apžiūriu visus fotografus, nuotakų sukneles, svečių parėdus. 

Pats pietų metas - pilvai maršus groja. Malonioji Telšių informacijos centro darbuotoja parekomenduoja porą kavinių. Deja, jos užsakytos. Grįžtame atgal į informacinį centrą (gerai, kad ten viskas arti). Parekomenduoja dar porą. Pasirenkame Teatro kavinę. Pavalgome šiaip sau, bet nors nealkani ir galime pasigrožėti senamiesčiu. Tikrai vertas aplankyti - miestas labai gražiai sutvarkytas, malonu pasivaikščioti Masčio pakrante, paieškoti visur pasislėpusių meškų.

Aplankome abi bažnyčias, gėrėdamiesi ežero vaizdu išgeriame kavos.

   

 

Kitas taškas - Siberijos apžvalgos bokštas. Jis yra netoli Platelių. Čia taip pat nesame buvę. Mielai pabūčiau keletą dienų toje ramybėje.
Siberijos bokštas pats nėra aukštas, tačiau jaukiai įsitaisęs ant kalvos, į kurį veda va toks takelis. Labai jauki pelkė.

Siberijos bokštas ir vaizdai į apylinkes.

 

Dar trumpai pasivaikščiojame po Platelių dvaro sodybą ir jau riedame į Klaipėdą. Įvažiuojame į viešbučio automobilių aikštelę. Kaina 5 eur. Nepažiūrėjau, kad gatvėje stovėjimas nemokamas. Viešbučio kambarys mažutis, tikrai ekonominis, bet švarus, tvarkingas. Atsigaivinę išeiname pavaikščioti po Klaipėdos senamiestį. Oras puikus, žmonių daug. Pasivaikščiojome porą valandų po senamiestį ir einame į viešbučio barą išgerti kavos. Deja, vyksta koncertas, įėjimas mokamas, o mes norime tik kavos ir miegoti, tai tenka eiti miegoti be kavos. Telefonas rodo, kad šiandien nuėjome beveik 23000 žingsnių.

Apie miegą atskira kalba. Kambaryje langai neatsidaro, reiškia, kad neiškepti, tenka jungti kondicionierių. Jis burzgia taip, kad miegoti nepabai išeina. Naktis buvo ilga...
Tęsinys dar bus