Po Wadi Rum'o, po maudynių Negyvojoje jūroje, buvau truputį sunerimusi - ką dar pamatyti, parodyti bendrakeleiviams - atrodo viskas, kas įmanoma geriausio jau pamatyta. Bet pasirodo ne - Jordaniją reikia pajusti visomis poromis, o tą geriausiai galima padaryti, stojant mažuose miesteliuose, klaidžiojant be tikslo siauromis ir stačiomis Amano gatvelėmis, netgi pietaujant prie alyvuogių giraitės, maistą pasidėjus ant rastos dėžės.
Amane turėjome puikius apartamentus. Didelis butas su trimis miegamaisiais, virtuve, svetaine, dviem vonios kambariais, privačiu parkingu. Atvažiavome dar nesutemus, todėl klausimo ką veiksime kaip ir nekilo - važiuosime klaidžioti po Amaną. Draugiškas šeimininkas papasakoja kaip pasiekti centrą. Buvau nusprendusi, kad po Amaną keliausime taksi, bet šeimininkas nuramina, kad šiandien penktadienis, vadinasi kamščių nebus ir šiaip, viskas čia paprasta. Ok, jei paprasta, tai važiuojam automobiliu. Dar vienas puikus dalykas aparatamentuose buvo bevielis mobilus internetas, skirtas prisijungi 8 vartotojams ir veikiantis visoje Jordanijoje. Tris dienas buvome nuolat ryšyje. Naudoti lietuvišką telefoną skambinimui ar internetui būtų ypatingai neracionalu. Aišku, kitas dienas puikiai išsivertėme, internetu pasinaudodami tik vakarais viešbutyje, o dykumoje ir visai be ryšio išgyvenome. Bet vis tiek smagu.
Ilgai vakaroti neketiname. Radę patogų parkingą, einame ieškoti rekomenduoto restorano, įsikūrusio virs amfiteatro. Po skanios vakarienės, dar kiek paklaidžioję, važiuojame namo.
Kita diena skirta istorijai - Jerash, Ajlun pilis, gal dar kas nors, jei spėsime.
Vikipedija apie Jerashą sako taip.
Džarašas (arab. جرش = Ǧaraš) – miestas šiaurinėje Jordanijoje, 48 km į šiaurę nuo Amano, netoli Zarkos upės. Muchafazos centras. Verčiamasi žemės ūkiu ir prekyba (alyvuogių auginimas). Vystomas turizmas.
Džerašas garsus savo antikinių laikų archiktūriniu paveldu. Yra Korintinės kolonos, Adriano arkos, hipodromo, Dzeuso ir Artemidės šventyklų, ovalaus forumo, kolonų apsuptos gatvės (cardo), dviejų teatrų, pirčių, miesto gynybinių sienų liekanos. Taip pat yra IV–VII a.bažnyčių ir sinagogų, puoštų mozaikomis, griuvėsiai.
Miestas gyvenamas nuo bronzos amžiaus (3200 m. pr. m. e.). Antikiniais laikais miestas vadintas Gerasa ir buvo vienas svarbiausių regiono miestų (įėjo į Dekapolį). Miestas ypač suklestėjo I a. antroje pusėje – Trajanas nutiesė kelius į miestą, 130 m. čia lankėsi imperatorius Adrianas, kurio apsilankymo garbei pastatyta triumfo arka. 614 m. Gerasą nuniokojo persų antpuolis. Kryžininkų laikais senovinio miesto liekanos panaudotos tvirtovių įrengimui. Vėliau miesto reikšmė sumenko. 1806 m. pradėti senovinio miesto kasinėjimai.
O už mane tekalba nuotraukos.
Šioje vietoje du vyrukai verda turkišką kavą, tai susėdome išgerti ir paplepėti. Buvo įdomu, kodėl Jerash'e tiek mažai žmonių, nes buvo šeštadienį ir manėme, kad nepraeisime per minias. Paaiškėjo, kda dėl vakar įvykusių potvynių, šiandien nuo 11 val uždaryti visi labkytini objektai visoje Jordanijoje, netgi Citadele Amane, kuri yra aukštai kalne ir jai nebaisūs jokie potvyniai. Kadangi mes paskubėjome išvažiuoti anksti ryte, tai su malonumu išvaikščiojome Jerash. Skyrėme jam dvi valandas, bet norint įsigilinti, pajausti, tiek laiko mažoka.
Rytiniame amfiteatre grojo dūdmaišininkas, įmečiau jam tipsų į dėžutę ir pakliuvome - jo kolega, paėmęs iš manęs telefoną, pradėjo daryti panoramas su mumis įvairioje teatro vietose. Atkalęs ranką kaip reikiant - vos pasprukome. Tiesa, nepavyko pasprukti nieko nedavus. Duodu 1JD - mažai, turiu tk 5JD, bet tiek man atrodo per daug. Labai nesiginčydamas duoda grąžos. Geros nuotaikos užtaisas.
Po pasivaikščiojimo labai puikiai gaivina šviežiai spaustos granatų sultys.
Išeidami iš Jerash'o sutinkame jaunuolių iš Lietuvos grupelę, atvykusių tik vakar ir nežinančių, kad Jordanijoje potvyniai, kad gali nepatekti į Petrą. Pabendraujame, papasakojame. Prie Ajlun pilies taip pat gelbėjame du jaunuolius iš nežinomybės.
Nors ir žinome, kad uždaryta, bet traukiame kaip suplanuota, į Ajlun pilį. Taip, uždaryta, bet prieigose aišku verda kavą. Mums jos aišku reikia. Ir dar reikia išsiaiškinti, kaip ją gamina, iki kokio karštumo pakaina vandenį, kiek deda kavos ir t.t.
Buvo laaabai linksma.
Kava stipri, karšta, kvapni...
Kadangi Ajlun pilis uždaryta, galvojame ką gi veikti toliau ir čia mums vėl pagelbėja vietinis vyrukas. Jis su šeima taip pat atvažiavo čia pasivaikščioti, bet pamatęs besiblaškančius turistus, gelbėja, rodydamas kur dar galime nuvažiuoti, ką pamatyti. Netoli nuo čia yra krikščionims svarbi vieta, muo kurios atsiveria puikūs vaizdai. Atsiprašau, bet pamiršau, kas tai per vieta. Jei kur rasiu šią info, būtinai papildysiu.
Neaplankyta Ajlun pilis iš toli.
Toliau shopingas. Aišku, stojame nedideliame kaimelyje, stebiname vietinius.
Pakeliui vėl užklumpa nuostabiausias saulėlydis.
Vietiniai juo mėgaujasi taip
Amano žiburiai.
Kas rytą pro apartamentų langus, stebime tokį vaizdą. Iš kažkur atsiranda avių banda. Jos kažką ėda toje dykynėje, o vėliau yra kažkur genamos gatve.
Šią šeimą taip pat matėme kas rytą.
Šeimininkas rekomendavo aplankyti vietinę greito maisto užkandinę. Mes norėjome VISKO.
Šitą kiekį reikia dauginti iš trijų - užsakėme tris komplektus. Skanu nesvietiškai, privalgėme ir dar kitą rytą pusryčiams užteko, O sumokėjome apie 20 eur už viską (dveji pusryčiai 7 asmenims). Aišku, be rekomendacijų vargu ar įmanoma rasti šią užkandinę, pasislėpusią tarp daugiaaukščių.
Šiandiena skirta Amanui. Vaizdai nuo Citadelės.
Mūsų grupė buvo vieninga - klaidžioti po miestą mums įdomiau nei ilgai žiūrėti į griuvėsius. Pasineriame į rytietišką turgų Amano centre.
Netyčia pakėlusi galvą aptinku, kad kavinė įsikūrusi ant stogo. Būtinai reikia užeiti.
Pasirodo būsime kartu su balandžiais
Iš antro aukšto atneša va tokį meniu, bet mes dar sotūs po pusryčių, o jie neturi jokių desertų tik maisto. Ką gi, vėl geriame kavą. Jos turi visi ir visur. Besimėgaujant laikas eina nepastebimai, kai jau norime kilti ir eiti tolyn, mergina prašo leidimo mus nufotografuoti. Tuomet dar siūlo kelias minutes pabūti - mat jie specialiai mums kepa keksiukų ir nori pavaišinti. Žinoma laukiame. Vėliau dar apžiūrime antrąjį aukštą, pasifotografuojame ir spontaniškai uždainuojame. Susirenka visas personalas - filmuoja, ploja. Paprašo sudainuoti dar ką nors. Taip ir tampame žvaigždėmis :)
Ateina mūsų keksiukai
Dainorėliai
Linksmai nuteikiantis tualetas
Rytietiškas turgus be priskonių - ne turgus. Spalvų, kvapų, skonių apsuptyje.
Turėjome rekomendaciją suvalgyti ledų. Tai ledai, kurių gamybos paslaptys atkeliavę iš Sirijos. Jie nepanašūs į jokius kitus ragautus ledus - mažiau saldūs nei įprasti, įdomios tekstūros - labai elastingi. Apvolioti pistacijose. Kam trūksta saldumo, gausiai apliejami medumi.
Valgydami ledus pastebėjome, kad netoliese daugybė žmonių kažką valgo. Jei valgo - reikia ir mums. Tai rytietiškas saldumynas. kurio pagrindas yra sūris. Ne toks saldus, kaip įprasti rytų kraštuose sutinkami saldumynai ir nerealiai skanus. Gaila, jau buvome tiek visko prisiragavę, tad tik pasidalinome po kasnelį.
Atskira istorija apie rankinuką. Keliauju aš nemažai ir kiekvienoje kelionėje bandau nusipirkti mažą rankinę, kurioje tilptų piniginė, telefonas ir dar kokia smulkmena. Žiūrėjau kamštines Portugalijoje, škotiškais motyvais Škotijoje, odines Ispanijoje ir t.t., bet niekur neradau, kad paimčiau ir nesinorėtų padėti. O štai ši Amane tiesiog prilipo prie rankų.
Amano senamiestyje ne tik prekyvietės, bet ir įvairiausi verslai. Čia gėrėme granatų ir ragavome cukranendrių sultis. Jei granatų jau įprastos, tai cukranendrių nustebino pirmiausia tuo, iš ko sultis išspaudžia - pagalį kažkokį sukiša į tą velnio mašiną ir išbėga salsvas gėrimas. Panašus į sulą, tik gerokai saldesnis.
Labai daug kirpyklų, kuriose tiek kirpėjai, tiek lankytojai mielai mums pozuodavo.
Kitokie užsiėmimai
Citadelės kalva tolumoje.
Relaksas su muzika
Beklaidžiodami aptikome muziejų Nabad Art galery, kuris pasirodė esąs uždarytas, bet mums ir vėl pasisekė - muziejuje buvo ruošiama nauja ekspozicija - Mohammed al Shammarey Earth ir mus mielai įleido pasmalsauti. Darbai nerealūs. Čia yra straipsnis apie šią parodą.
Įkvėpę meno, vėl pasineriame į svaigias gatveles.
Dar viena kirpykla, kurią pafotografuojame, pasimojuojame ir jau eisime, bet atbėga vaikinas iš kirpyklos gilumos ir pavaišina mus visus kava.
Mano rojus. Čia vėl randame anonų.
Panašu, kad nuklydome į nelabai kokį rajoną, nes sustoja automobilis ir jo vairuotojas klausia, ar mes tikrai esame ten, kur norime būti, gal reikia pagalbos? Žmonių padaugėja, vyksta veiksmas, bet su mumis visi mandagūs ir malonūs. Vis tik einame link šviesesnių gatvių. Tai mūsų paskutinis vakaras. Rytoj jau namo į šaltą Lietuvą, bet dar nelankėme vietinio kaljanų baro. Įėjus atrodo, kad žmonių net tiršta, bet mums greitai atlaisvinamas stalas. Kaljano rūkymą atidėjome kitam kartui, bet kavos išgėrėme, pasėdėjome bandydami pajausti atmosferą.
Paskutinį rytą pavalgome vakar parsineštų pusryčių, išsiverdame turkiškos kavos. Šiandien lankysime Madabą. Pirmiausia aptinkame vietelę, kurioje gamina falafelius labai viešai. Sustojame pažiūrėti. Tie dideli, gaminami rankomis nerealiai skanūs su aštriosios paprikos įdaru. Nusiperkame paragauti. O mažaisiais paprastais mus tiesiog pavaišina.
Susiradę lankytojų centrą einame žiūrėti mozaikų, bet paskui nusprendžiame eiti vėl paklaidžioti po miestą.
Parduotuvės parduotuvėlės, kur gali rasti ir visiško kiniško kičo ir gražių vietinių dirbinių.
Ir vėl granatų sultys ir vėl mus privaišina visokiais skanumynais.
Užsukame į kavinukę, viskas užimta, būreliai vaikinų žaidžia kortomis. Pamatę mus, greit atlaisvina vietos. Užsisakome kavos ir mėgaujamės stebėdami aplinką. Vaikina žaidžia azartiškai, kartais susiginčyja, bet pamatę nukreiptą fotoaparatą šypsosi ir mielai pozuoja.
Jis labai norėjo nusifotografuoti su mano drauge, bet niekaip nedrįso - draugas paprašė :)
Verslai versliukai
Sako, kad čia parašytas mano vardas.
Iki pasimatymo, Jordanija
Kelionė baigėsi, tegyvuoja kelionė. Jau nupirkti bilietai kovo mėnesiui ir pradedu planuoti iš naujo. Ką gi pasakyti apie Jordaniją? Mane čia be galo gera - dykumoje, kalnuose, Negyvojoje jūroje, miestuose ir kaimuose. Skaičiau įvairių atsiliepimų, labiausiai stebina, kad jordaniečiai kažkam yra įkyrūs. Mums jie pasirodė labai svetingi, malonūs, draugiški, bet jokiu būdu ne įkyrūs. Mus nuolat apdovanodavo ne tik maloniausiu dėmesiu, bet vaišino - maistu, gėrimais, gavau netgi kvepalų, be jokių pretenzijų į mūsų pinigus. Aišku, gal kažkur permokėjom, gal vietiniai būtų mokėję mažiau, bet kai už maišą duonos ir bandelių sumokėjome 3,5JD ir palikome 0,5JD arbatpinigų - gavome dovanų. Gal dėl to, kad lankėmės ne visai turistnėse vietose, gal dėl to, kad ėjome atviromis širdimis ir visus apdovanodavome plačiausiomis šypsenomis ir vieninteliu žinomu arabišku žodžiu "shukraan".
Jordanija giliai įkrito į mano širdį. Labai noriu pažinti ją daugiau.
Jei norite aplankyti Jordaniją kartu su manimi - gal būt galėsiu parodyti ką nors, ko įprastai nepamatysi.
Ačiū skaičiusiems. Iki naujų susitikimų
