Senja - neatrastas Norvegijos perlas (pirmoji diena)
Senja. kalnai, fjordai (antroji diena)
Senja. Barden kalnas (trečioji diena)
Šiandien į kelionę vykstu truputį su nerimu. Nelabai žinau kodėl, bet neramu. Gal, kad apie šį kopimą pasiskaičiau daugiausiai. Įsivaizduoju, kad jis ganėtinai sunkus. Žodžiu, neramu ir tiek. Vienu momentu net pagalvojau, o gal nereikia, gal nekopti. Bet vis tik kopsiu.
Grasmyr miestelis, kuriame mes gyvenome yra prie žemyno, o visi fjordai kitoje salos pusėje. reikia pervažiuoti visą salą. Tiesa, tai trunka tik kiek daugiau nei pusvalandį.
Aprašymuose skaičiau, kad takas prasideda Skaland miestelyje prie bažnyčios. Gerai, nebus sunku rasti
Prasideda kilimas mišku. Nėra nei itin sunku nei itin lengva - standartinė "lenkiška" pradžia. Būtų visai neblogai, jei ne musės. Miškas drėgnas ir jų čia neįmanomas kiekis - tupia visur, erzina, nervina. Vis tikiuosi, kad išėjus iš miško musės baigsis
Aš čia dar grįšiu
Nusileidimas nesukelia jokių didesnių rūpesčių. Sutinku keletą žmonių, kopiančių į viršų.
Geras pasirinkimas buvo kiekvieną kopimą pradėti gan anksti, nes leidžiantis vis sutikdavau žmonių.
Maršrutas ir statistika.
Nueita 8,6 km, užtrukau 4,5 val., aukščiausia vieta - 641 m, pakilimas - 623 m.
Mano kelionė baigiasi, dar viena tingi diena fermoje ir namo.
Ačiū, kas skaitėte. Tikiuosi mano patirtis parodys, kad keistis, keisti mąstymą ir gyvenimo būdą niekada nevėlu.
Gero vėjo visiems.
Paskutinė vakarienė prieš kelionę į Lietuvą
Senja - neatrastas Norvegijos perlas (pirmoji diena)
Senja. Kalnai, fjordai (antroji diena)
Senja. Barden kalnas (trečioji diena)
Senja. kalnai, fjordai (antroji diena)
Senja. Barden kalnas (trečioji diena)
Šiandien į kelionę vykstu truputį su nerimu. Nelabai žinau kodėl, bet neramu. Gal, kad apie šį kopimą pasiskaičiau daugiausiai. Įsivaizduoju, kad jis ganėtinai sunkus. Žodžiu, neramu ir tiek. Vienu momentu net pagalvojau, o gal nereikia, gal nekopti. Bet vis tik kopsiu.
Grasmyr miestelis, kuriame mes gyvenome yra prie žemyno, o visi fjordai kitoje salos pusėje. reikia pervažiuoti visą salą. Tiesa, tai trunka tik kiek daugiau nei pusvalandį.
Aprašymuose skaičiau, kad takas prasideda Skaland miestelyje prie bažnyčios. Gerai, nebus sunku rasti
Apeinu bažnyčią, ieškau maršruto aprašymo (iki šiol tokie buvo). Nieko nerandu. Gal vis tik ne čia pradžia? Ir tuomet, tarp žolių aptinku tokias patręšusias lentutes, greičiausiai žyminčias maršruto pradžią. Informacijos jokios - ilgis, pakilimas... Na, eime.
Tako žymėjimo beveik nėra, tik retkarčiais ant medžių pastebiu tokias gėlytes. Tai greičiausiai ir yra žymėjimas. Pradžioje pakilimas minimalus - einu kaimelio keliais, žmonės poilsiauja, kepasi kepsnius. Oras puikus. Oras tai atskira tema. Važiuodama žinojau, kad bus šalta, lis. Buvau tam nusiteikusi morališkai ir rūbų prisidėjau atitinkamai - termo, neperšlampami, šilti. Sėdėti namie neketinau bet kokiu oru - ne to skridau į tokią tolybę. O gavosi atvirkščiai. Visas dienas buvo šilta. Pirmą dieną apsirengiau per šiltai. Kitas kopiau vasariniais rūbai, įsimesdavau tik ploną striukę nuo vėjo ir apsiaustą nuo lietaus, kurio nereikėjo.
Taigi, einame toliau. Kopimo kol kas nėra - tiesiog lengvas pakilimas, tai įkrentu į savo mintis. Taip mintydama pastebiu, kad pasikeitė pagrindas po kojomis - takas patapo beveik nenaudojamu. Apsidairiusi pastebiu, kad praėjau posūkį į pakilimą, pažymėta mažute medine lentute.
Prasideda kilimas mišku. Nėra nei itin sunku nei itin lengva - standartinė "lenkiška" pradžia. Būtų visai neblogai, jei ne musės. Miškas drėgnas ir jų čia neįmanomas kiekis - tupia visur, erzina, nervina. Vis tikiuosi, kad išėjus iš miško musės baigsis
Miškas vis žemėja, retėja, po truputį atsiveria vaizdai, bet musių nemažėja.
Tolumoje pasimato mano kelionės tikslas - matote kairėje kalną su iškeltu į dangų pirštu? Tą pirštą ir turėsiu pasiekti. Išėjus iš miško ant pirmosios keteros yra dėžutė su knyga, kurioje galima užsirašyti, kad čia buvai. Įrašų galybė. Žmonių čia taip pat yra keletas. Pastebiu, kad jie pasivaikščioja ir leidžiasi žemyn. Bet man, jau išlepintai vaizdų, čia ne taip ir įdomu - vaizdai tik į vieną pusę. Velnio dantų nematyti. Ne ne, dabar grįžti atgal, tai būtų tas pats, kas pervažiavus per Lenkiją, prie Čekijos ar Slovakijos sienos pasakyti sau, - "o gražu, aš jau viską pamačiau" ir grįžti. Taip gražu. Manau aplankyti Tatrus Lenkijoje visai neblogai, bet kai žinai, kad tuoj tuoj Alpės... Na, žodžiu. Pirmyn.
Dėžutėje aišku pasižymiu :) Tiesa, musių čia dar 100 kartų daugiau nei miške, tai greitai greitai dingstu. Vėliau kopiant kažkuriuo momentu jų gerokai sumažėjo.
Labai keista ant kalno rasti pelkę. Skaičiau senoką (2012 metų) kopimo į Husfjellet aprašymą - ten buvo minima ši pelkė ir šlapios kojos. Dabar padėtis turistams gerokai palankesnė - per visą pelkę nutiestas takas. Lengvai ir paprastai peršuoliuoju ir vėl prasideda kilimas.
Pusę šio kopimo ištisai bambėjau, kaip nuobodu ir neįdomu, kokie neįdomūs vaizdai, kopimas tolygus, ne itin lengvas, bet ir be didelių iššūkių. Bambėjau iki tol, kol neatsivėrė kitas fjordas. Tada jau pradėjau aikčioti. Beje, prisibambėjau ir dėl kopimo - prasidėjo linksmybės - kopimas gan stačia ketera per akmenis. Jau nebuvo kada nei bambėti, nei pasinerti į savo mintis. Kopimas (ypač sudėtingesnis) man lygus meditacijai - galva lieka visiškai tuščia, esi čia ir dabar, nes svarbiausia tik tai, kur esi ir ką darai. Kai reikia apgalvoti kiekvieną žingsnį, kiekvieną judesį, labai toli lieka visi rūpesčiai, problemos, savigailos ir savigraužos. Tik Tu, vėjas, vanduo, saulė, paukščiai. Na ir žinoma vaizdai.
Priekyje mano tikslas.
Kuo toliau, tuo sunkiau ir baisiau. Ketera, kuria reikia kopti ganėtinai siaura, skardžiai iš abiejų pusių. Kartais kelia pastoja va tokios uolos, per kurias reikia perlipti. Teoriškai galima apeiti, praktiškai nežinau kaip geriau - apeiti, reiškia beveik pakibti virš skardžio. Kopti sunku. Išbandžiau abu variantus - vieną pirmyn, kitą atgal. Reikia patirti viską, jei jau pradėjau. Tiesa, turiu prisipažinti, kad užkopiau į aukščiausią tašką, tačiau dar liko keletas metrų žemyn, kurių neįveikiau. Dalį nuropojau, o toliau jau nėjau - buvo per baisu. Net dabar rašant ir prisimenant užima kvapą, kai pagalvoju, kaip lipau, nerasdama kaip statyti kojas, mąstydama, kaip geriau laikytis ir kurią koją pirma tiesti, kad nesusipainiočiau ir nenusiversčiau. Eidama į tą patį galiuką, net kuprinę palikau prie uolos, kad kas nors rastų ją..
Vietos ten mažai, gerai, kad pora, su kuria prasilenkiau (sunkiai) viršūnėje, išėjo ir vėl galėjau mėgautis vienatve ir grožiu, plytinčiu aplink mane.
Aš čia dar grįšiu
Nusileidimas nesukelia jokių didesnių rūpesčių. Sutinku keletą žmonių, kopiančių į viršų.
Geras pasirinkimas buvo kiekvieną kopimą pradėti gan anksti, nes leidžiantis vis sutikdavau žmonių.
Maršrutas ir statistika.
Nueita 8,6 km, užtrukau 4,5 val., aukščiausia vieta - 641 m, pakilimas - 623 m.
Mano kelionė baigiasi, dar viena tingi diena fermoje ir namo.
Ačiū, kas skaitėte. Tikiuosi mano patirtis parodys, kad keistis, keisti mąstymą ir gyvenimo būdą niekada nevėlu.
Gero vėjo visiems.
Paskutinė vakarienė prieš kelionę į Lietuvą
Senja - neatrastas Norvegijos perlas (pirmoji diena)
Senja. Kalnai, fjordai (antroji diena)
Senja. Barden kalnas (trečioji diena)
