2016 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis

Savaitgalis Žemaitijoje

Viskas prasidėjo nuo to, kad jau antras savaitgalis iš eilės, kai nedirbu. Praeitą labai ramiai praleidau namuose, tvarkydama nuotraukas, skaitydama knygą ir mėgaudamasi ramybe. Bet taip pasyviai praleisti dar vieną savaitgalį jau ne mano jėgoms. Ketvirtadienį per pietų pertrauką nutariau, kad reikia važiuoti prie jūros, tuo labiau, kad šią vasarą lietuviškame pajūryje neteko būti. Gavusi vyro pritarimą, ėmiausi operatyviai ieškoti, kurgi pernakvoti. Tai pasirodė ganėtinai nelengva užduotis. Palangoje peržiūrėjau ir apskambinau nemažai viešbučių, apartamentų - arba užimta, arba kaina varanti į neviltį arba vienai nakčiai nenori nuomoti ir siūlo skambinti penktadienį - jei nieko neturės, tai priims. Pamąsčiau, kad mums tas pats, kur miegoti, tai su paieškomis persikėliau į Klaipėdą. Viešbutis Amberton (4* su pusryčiais už 58,5 eur) man pasirodė visai patrauklus, tai jį ir užsisakiau.
Ankstyvą šeštadienio rytą patraukėme link jūros. Aišku, pasižiūrėti, ką galima pamatyti pakeliui, iš anksto laiko neturėjau, tai kelionę pradėjau planuoti automobilyje. Tikriausiai iš ankstesnių įrašų aišku, kad nesame tingaus poilsio mėgėjai, o Žemaitiją (ne pajūrį) iki šiol buvome tik pravažiavę su trumpais sustojimais Mažeikiuose, Plungėje, Kryžių kalne. Nusprendėme važiuoti į pajūrį "tiesiai per aplinkui". Neseniai buvo laida per televiziją apie Telšius, o mes ten nebuvome (nors vyras įtikinėja, kad kažada buvome, o man matyt toje vietoje atminties spraga). Pakeliui aptinku nuorodą į Medvėgalio kalną. Sukame. Mums su vyru supratimas apie poilsį nėra vienodas - nors abu nemėgstame gulėti paplūdimyje, bet aš gerokai labiau noriu visur eiti, lipti, kopti. Jis kartais norėtų ir ramiai pasėdėti. Šioje išvykoje tai labiau pasireiškė antrą dieną. O gal aš visko per daug priplanavau. Bet kol kas dar tik kelionės pradžia. Medvėgalio kalnas atrodo visai nedidukas. Bet iš tiesų Medvėgalio piliakalnis yra didžiausias žemaičių piliakalnis. Jis turi dvi viršūnes - aukštesniojoje yra aukščiausias Žemaitijos taškas, žemesnioji vadinama Pilies kalnu. Dar pakeliui matėme nuorodą į kūlgrindą (tai yra kelias per pelkę), bet iki jos nėjome. Užlipome ant abiejų viršukalnių, pasigrožėjome vaizdais.










Važiuojant toliau vis kirba mintis, ką čia dar aplankyti. Randu, kad beveik pakeliui yra Šatrijos kalnas. Aplankome. 






Toliau laukia Telšiai. Aptinkame  tolumoje gražią koplyčią. Pasirodo tai Rainių Kančios koplyčia. Joje didelė minia turistų, tai tik trumpai pasižvalgome.




Telšiai. Koks gi įspūdis - be galo daug žmonių. Vestuvininkų ir šiaip turistų. Profesinė liga - apžiūriu visus fotografus, nuotakų sukneles, svečių parėdus. 
Pats pietų metas - pilvai maršus groja. Malonioji Telšių informacijos centro darbuotoja parekomenduoja porą kavinių. Deja, jos užsakytos. Grįžtame atgal į informacinį centrą (gerai, kad ten viskas arti). Parekomenduoja dar porą. Pasirenkame Teatro kavinę. Pavalgome šiaip sau, bet nors nealkani ir galime pasigrožėti senamiesčiu. Tikrai vertas aplankyti - miestas labai gražiai sutvarkytas, malonu pasivaikščioti Masčio pakrante, paieškoti visur pasislėpusių meškų.
Aplankome abi bažnyčias, gėrėdamiesi ežero vaizdu išgeriame kavos.

   







 









Kitas taškas - Siberijos apžvalgos bokštas. Jis yra netoli Platelių. Čia taip pat nesame buvę. Mielai pabūčiau keletą dienų toje ramybėje.
Siberijos bokštas pats nėra aukštas, tačiau jaukiai įsitaisęs ant kalvos, į kurį veda va toks takelis. Labai jauki pelkė.



Siberijos bokštas ir vaizdai į apylinkes.


 





Dar trumpai pasivaikščiojame po Platelių dvaro sodybą ir jau riedame į Klaipėdą. Įvažiuojame į viešbučio automobilių aikštelę. Kaina 5 eur. Nepažiūrėjau, kad gatvėje stovėjimas nemokamas. Viešbučio kambarys mažutis, tikrai ekonominis, bet švarus, tvarkingas. Atsigaivinę išeiname pavaikščioti po Klaipėdos senamiestį. Oras puikus, žmonių daug. Pasivaikščiojome porą valandų po senamiestį ir einame į viešbučio barą išgerti kavos. Deja, vyksta koncertas, įėjimas mokamas, o mes norime tik kavos ir miegoti, tai tenka eiti miegoti be kavos. Telefonas rodo, kad šiandien nuėjome beveik 23000 žingsnių.


Apie miegą atskira kalba. Kambaryje langai neatsidaro, reiškia, kad neiškepti, tenka jungti kondicionierių. Jis burzgia taip, kad miegoti nepabai išeina. Naktis buvo ilga...
Tęsinys dar bus

2016 m. rugpjūčio 20 d., šeštadienis

Izraelis - Jordanija. Aqaba - Wadi Rum



Šiandien teks palikti svetingai mane priėmusią fermą bei jos šeimininkus ir leistis dar į vieną avantiūrą. Keliamės trečią ryto - reikia nuvykti į Tel Avivą, palikti automobilį ir skristi į Eilatą. Dar planuodama kelionę, ieškojau būdų patekti iš Tel Avivo į Eilatą. Juos skiria 350 km. Turėjau mintį automobilį pasiimti Tel Avive, o palikti Eilate, bet tai pasirodė gan komplikuota ir labai brangu. Tuomet pradėjau žiūrėti autobusų maršrutus ir ieškoti variantų, kaip nuvažiuoti. Ir netyčia aptikau šį puslapį http://www.elal.co.il/ELAL/English/States/General/ . Pasirodė visiškai nerealu, kad iš Tel Avivo į Eilatą galima nuskristi vos už 22 eur (palyginimui kaina autobusu - 17 eur). Kol neįlipome į lėktuvą negalėjau patikėti, kad nieko daugiau nereikės mokėti. Pasirodo ne - tai kaina su bagažu ir dar užkandžių davė. Dar neužsiminiau, kad Izraelyje oro uostuose labai stipri apsauga, kad krato visus. Na, gal apie tai, kai bus pasakojimas apie paskutinę dieną ir skrydį namo.
Taigi, lėktuvas pilnas, kelionė trunka apie valandą. 8 ryto mes jau Eilate. Kadangi skrydis vietinis, tai be jokių formalumų einame tiesiai į gatvę, ieškome taksi ir lekiame prie Jordanijos sienos (taksi kaina 30-40 ILS - 7-9 eur). Eilatą apžiūrėsim grįždamos. Pereinant sieną Izraelio pusėje susimokame po 105 ILS (plėšikai) ir mes jau Jordanijoje. Čia nieko mokėti nereikia, priantspauduoja pasus ir einame toliau. Iš pasienio į Aqaba nuvykti kainavo 11 JOD (apie 15 eur). Kitokio transporto iš pasienio nėra. 
Beje, apie pinigus - Jordanijoje labai daug kur reikia mokėti grynais, kainos nemažos, tai geriausias variantas yra išsigryninti bankomate kuo didesnę sumą vienu kartu. Kursas gan palankus, o ir komisinius tik vieną kartą reikia sumokėti.
Važiuojant taksi vaizdai neįprasti akiai, bet puikūs - pakelės apsodintos gėlėmis, ganosi kupranugariai, geltonai rausvas smėlis, karšta...
Apsistojome viešbutyje miesto centre. Niekada per daug nesureikšminu viešbučių ir šiuo atveju ieškojau, kad būtų netoli jūra ir miesto centras. Čia buvo klaida. Klaida netgi dviguba - nereikėjo visai nakvoti Aqaboje, o jei jau nakvojome, tai turėjome važiuoti į pietinį paplūdimį, kur gal būt netgi būtume turėję galimybę išsimaudyti Raudonojoje jūroje. Bet tuo metu dar nieko nežinodamos žvaliai traukiame į viešbutį. Įsiregistravimas nuo 14 val., bet be jokių problemų ir papildomų mokesčių, atvykę 11 val., gauname kambarį VIP aukšte. Nežinau, kuo jis skyrėsi nuo kitų aukštų, bet mūsų aukšte, kiek mačiau, gyveno tik ne vietiniai gyventojai. Tai visai neblogas viešbutis ir vienai nakvynei puikiai tiko. 
Įsikūrę ir nusiprausę einame pasivaikščioti. Skrandžiai reikalauja pietų - apsilankome Lonely Planet rekomenduojamame restorane Ali Baba - ką valgėme jau nepamenu, bet buvo visai neblogai. Mūsų diena prasidėjo naktį, skrydis, važiavimas, karštis, maistas... visa tai vedė į didelį norą kristi į lovą. Taip ir padarėme. bemiegant sulaukėme siurprizo - viešbučio patarnautojas atnešė lėkštę šviežių vaisių. Atsigaivinę išėjome pasivaikščioti.
Mes su dukra beveik blondinės, kraštas giliai musulmoniškas. Pasistengėme apsirengti taip, kad nepiktintume vietinių. Dėmesio buvo daug, bet jis kažkoks neįkyrus ir nevarginantis. Dauguma klausinėjo iš kur mes, kokie vardai, kaip mums patinka Jordanija ir beveik visi sutikti žmonės (o jų mieste tikrai daug), laikė pareiga pasakyti "Welcome to Jordan". Vaivos jaunimas prašinėjo nusifotografuoti kartu, vaišino sultimis. Sultimis pavaišino netgi prekeivis.
Aqaboje buvome penktadienį (pas juo penktadienis ir šeštadienis nedarbo dienos), žmonių pajūryje galybė - toks vaizdas, kad jie visi atskraustė ten gyventi su visais vaikais, maistais, triukšmu. Vyrai ir maži vaikai (tiek mergaitės, tiek berniukai) maudosi normaliai, o moterys su visais apdarais. Įdomu, kas būtų buvę, jei mes būtume nusirengę ir ėję maudytis.
Neturiu daug nuotraukų iš Aqabos - žmonių fotografuoti nedrįsau, o daugiau nelabai buvo ką - labai didelė nešvara - šiukšlės, griuvėsiai. Keletas slapta padarytų kadrų







Miegoti einame anksti - ryt laukia išsvajotoji Wadi Rum.
Man atrodo, kad aš kažkuriame praeitame gyvenime buvau dykumų gyventoja, Jaučiu nenusakoma vienovę su dykumomis, smėlynais. Patinka miegoti po atviru dangumi, žiūrint į žvaigždes, patinka klajoti. Viskas patinka dykumoje. Tiesa, Wadi Rum pirmoji dykuma, kurioje lankiausi, tai to dar nežinojau, bet labai ten norėjau.
Keliamės, pusryčiaujame. Pusryčiai ne itin geri, bet gyventi galima. 
Einame pasiimti mašiniuko. Kažkaip išvakarėse, turėdamos laiko, neapsižiūrėjome, kur yra nuomos punktas, tai klaidžiojame ir nerandame. Paskambiname - pasirodo einame visai ne ten. Sutariame, kad atvažiuos mūsų pasiimti. Nuvykus į ofisą, mums priekaištauja, kad vėluojame - specialiai dėl mūsų atidarė anksčiau. Vėluojame apie pusvalandį - net keista, kad priekaištauja. Bet pasirodo, kaip vėliau paaiškės - viskas buvo kitaip. 
Parodo automobilį, jis stovi prie šaligatvio, už jo autobusas, priešais lengvasis automobilis, nuo gatvės pusės dar vienas automobilis. Suprantu, kad pati vargsiu kokią valandą, kol išvairuosiu - paprašau vyrų tai padaryti. Viens du ir automobilis stovi viduryje gatvės laukdamas mūsų.
Apie vairavimą Jordanijoje (manau ir kitose pietų šalyse) reikėtų pakalbėti atskirai. Važiuoja kaip nori, stoja kur nori. Ženklas, kad stovėti draudžiama, atrodo reiškia tik tai, kad galima stoti ne daugiau kaip dviejomis eilėmis prie šaligatvio, o jei reikia, tai trečioje galima stabtelėti. Tiesa, praėjus pirmąjam stresui, paaiškėjo, kad vairuoti ten nėra sunku - nors visi laksto, pypia, lenda, bet kartu ir atlaidžiai žiūri į kitų kliurkas - na bent jau į mūsų, tai tikrai. 
Išsiregistruodaos iš viešbučio sulaukiame dar vienos stagmenos - gauname po dovanėlę - buteliukuose smėlio peizažus.
Keliai Jordanijoje, kaip ir Izraelyje tikrai geri, vaizdai nenuvilia - visiškai neįprasti mūsų akiai. Wadi Rum turime rezervavę tik naktynę, bet žinau, kad ekskursijas galėsime užsisakyti vietoje. Wadi Rum lankytojų centre susimokame po 5JOD įvažiavimo mokestį, kažkas paprašo parodyti rezervaciją ir liepia važiuoti pirmyn. Pavažiavus kelis kilometrus, mus sustabdo jaunuolis ir liepia sekti paskui jį į ofisą. Tą dieną ofiso nenufotografavau, bet čia mes dar grįžome. 
pasiūlo arbatos. Saldžios. Tokios saldžios, kad net negera. Vėliau, kai jau susibendravome ir stovykloje virėjui padėjome ruošti vakarienę, jis sako Vaivai - į šį arbatinį įpilk tris puodelius cukraus. Bet tai buvo vėliau. Dabar dar nieko nežinome. Renkamės kaip keliauti iki stovyklos. pasirenkame kuprius ir džipą. Mūsų automobilis lieka prie ofiso, dauguma daiktų taip pat, o mes, su būtiniausiais daiktais, sėdame ant kuprių ir iškeliaujame
Jūs jau nepykite, bet šį kartą nuotraukų bus labai daug.
Kupriai visai netinkama transporto priemonė fotografuojant, bet kažkaip įsigudrinau padaryti keletą kadrų ir nuo tų siūbuojančių dykumų laivų











Atvykome į vietą, kur nuo kuprių persėdome į džipą. Ir vėl aplinkui grožis








Buvo keletas sustojimų, apžiūrėti įdomesnes vietas. Kanjonas


 


Rašmenys









Arbatėlė pakeliui





Užkopėme ant raudonosios kopos









Žydinti ir svaigiai kvepianti dykuma










Pietūs dykumoje su karšta arbata


 



Ant šio tilto Vaiva buvo užlipusi. Aš nelipau. Tuomet dar nebuvau tokia lipikė kaip dabar






Mūsų stovykla, kurioje praleisime artimiausią naktį


Pasivaikščiojimas po aplinkes


Užlipę ant vienos uolos, pamatėme į mus žvelgiantį veidą






Vaiva su stovyklos šeimininku












Keičiantis apšvietimui mainosi visa dykuma, artėjant vakarui spalvos sodrėja, gilėja. Apima dar didesnė ramybė. Visai sutemus susirenkame palapinėje, kurioje patiekiama vakarienė, vyksta pokalbiai, skamba muzika.



Viskas taip užliūliuojame, kad miegame iki į palapinės duris pasibeldžia ir aidi kvietimas pusryčiauti. Velniava, pramiegojome saulėtekį. Greitai šoku iš lovos kabarojuosi ant artimiausios uolos ir vėl patenku į transą - saulė dar žemai ir, pamažu vaiko šešėlius, nuauksina uolas. Viskas mainosi ir keičiasi. Toks jausmas, kad pabuvojome keliose skirtingose vietose







Viskas baigiasi. Po pusryčiu sėdame į džipus ir traukiame atgal į ofisą. Čia norėtume susimokėti ir važiuoti toliau, bet mūsų šeimininkas tik šypsosi klausiamas, kiek mes skolingos ir nieko nesako. Po truputį visi išsiskirsto, pradeda rinktis nauji keliautojai. Nuotraukoje žemiau rusas iš Maskvos, puikiai žinantis Lietuvą ir ne kartą ten lankęsis, tik labai jau įkyrus. Geriame arbatą (išsiprašėme, kad išvirtų be cukraus), man iš kažkur randa kavos. Staiga išgirstame "Kaip malonu girdėti kalbant lietuviškai". Pora iš Vilniaus, keliaujanti nuo Ammano iki Aqabos. Apžiūrėję daugybę įdomių dalykų ten, kur mums nuvykti deja sutrukdė laiko trūkumas ir mano, kaip planuotojos sugebėjimai. 


Po truputį visi išsiskirsto - kas džipais, kas kupriukais palieka stovyklą. Liekame tik mes su Vaiva ir Eghab. Pamatęs nuotrauką labai juokėsi ir kartojo - kokios skirtingos spalvos. 

 

Dar po kelių stiklinių arbatos, kavos, pagaliau susimokame ir išvykstame, palydėtos beveik su uolomis susiliejančio kupriuko. Mūsų laukia Petra





Izraelis - Jordanija. I dalis Nuotykiai prasideda

Izraelis - Jordanija. II dalis. Ferma ir Negyvoji jūra

Izraelis - Jordanija. Petra. Nuotykių pabaiga