Šiandien teks palikti svetingai mane priėmusią fermą bei jos šeimininkus ir leistis dar į vieną avantiūrą. Keliamės trečią ryto - reikia nuvykti į Tel Avivą, palikti automobilį ir skristi į Eilatą. Dar planuodama kelionę, ieškojau būdų patekti iš Tel Avivo į Eilatą. Juos skiria 350 km. Turėjau mintį automobilį pasiimti Tel Avive, o palikti Eilate, bet tai pasirodė gan komplikuota ir labai brangu. Tuomet pradėjau žiūrėti autobusų maršrutus ir ieškoti variantų, kaip nuvažiuoti. Ir netyčia aptikau šį puslapį http://www.elal.co.il/ELAL/English/States/General/ . Pasirodė visiškai nerealu, kad iš Tel Avivo į Eilatą galima nuskristi vos už 22 eur (palyginimui kaina autobusu - 17 eur). Kol neįlipome į lėktuvą negalėjau patikėti, kad nieko daugiau nereikės mokėti. Pasirodo ne - tai kaina su bagažu ir dar užkandžių davė. Dar neužsiminiau, kad Izraelyje oro uostuose labai stipri apsauga, kad krato visus. Na, gal apie tai, kai bus pasakojimas apie paskutinę dieną ir skrydį namo.
Taigi, lėktuvas pilnas, kelionė trunka apie valandą. 8 ryto mes jau Eilate. Kadangi skrydis vietinis, tai be jokių formalumų einame tiesiai į gatvę, ieškome taksi ir lekiame prie Jordanijos sienos (taksi kaina 30-40 ILS - 7-9 eur). Eilatą apžiūrėsim grįždamos. Pereinant sieną Izraelio pusėje susimokame po 105 ILS (plėšikai) ir mes jau Jordanijoje. Čia nieko mokėti nereikia, priantspauduoja pasus ir einame toliau. Iš pasienio į Aqaba nuvykti kainavo 11 JOD (apie 15 eur). Kitokio transporto iš pasienio nėra.
Beje, apie pinigus - Jordanijoje labai daug kur reikia mokėti grynais, kainos nemažos, tai geriausias variantas yra išsigryninti bankomate kuo didesnę sumą vienu kartu. Kursas gan palankus, o ir komisinius tik vieną kartą reikia sumokėti.
Važiuojant taksi vaizdai neįprasti akiai, bet puikūs - pakelės apsodintos gėlėmis, ganosi kupranugariai, geltonai rausvas smėlis, karšta...
Apsistojome viešbutyje miesto centre. Niekada per daug nesureikšminu viešbučių ir šiuo atveju ieškojau, kad būtų netoli jūra ir miesto centras. Čia buvo klaida. Klaida netgi dviguba - nereikėjo visai nakvoti Aqaboje, o jei jau nakvojome, tai turėjome važiuoti į pietinį paplūdimį, kur gal būt netgi būtume turėję galimybę išsimaudyti Raudonojoje jūroje. Bet tuo metu dar nieko nežinodamos žvaliai traukiame į viešbutį. Įsiregistravimas nuo 14 val., bet be jokių problemų ir papildomų mokesčių, atvykę 11 val., gauname kambarį VIP aukšte. Nežinau, kuo jis skyrėsi nuo kitų aukštų, bet mūsų aukšte, kiek mačiau, gyveno tik ne vietiniai gyventojai. Tai visai neblogas viešbutis ir vienai nakvynei puikiai tiko.
Įsikūrę ir nusiprausę einame pasivaikščioti. Skrandžiai reikalauja pietų - apsilankome Lonely Planet rekomenduojamame restorane Ali Baba - ką valgėme jau nepamenu, bet buvo visai neblogai. Mūsų diena prasidėjo naktį, skrydis, važiavimas, karštis, maistas... visa tai vedė į didelį norą kristi į lovą. Taip ir padarėme. bemiegant sulaukėme siurprizo - viešbučio patarnautojas atnešė lėkštę šviežių vaisių. Atsigaivinę išėjome pasivaikščioti.
Mes su dukra beveik blondinės, kraštas giliai musulmoniškas. Pasistengėme apsirengti taip, kad nepiktintume vietinių. Dėmesio buvo daug, bet jis kažkoks neįkyrus ir nevarginantis. Dauguma klausinėjo iš kur mes, kokie vardai, kaip mums patinka Jordanija ir beveik visi sutikti žmonės (o jų mieste tikrai daug), laikė pareiga pasakyti "Welcome to Jordan". Vaivos jaunimas prašinėjo nusifotografuoti kartu, vaišino sultimis. Sultimis pavaišino netgi prekeivis.
Aqaboje buvome penktadienį (pas juo penktadienis ir šeštadienis nedarbo dienos), žmonių pajūryje galybė - toks vaizdas, kad jie visi atskraustė ten gyventi su visais vaikais, maistais, triukšmu. Vyrai ir maži vaikai (tiek mergaitės, tiek berniukai) maudosi normaliai, o moterys su visais apdarais. Įdomu, kas būtų buvę, jei mes būtume nusirengę ir ėję maudytis.
Neturiu daug nuotraukų iš Aqabos - žmonių fotografuoti nedrįsau, o daugiau nelabai buvo ką - labai didelė nešvara - šiukšlės, griuvėsiai. Keletas slapta padarytų kadrų
Miegoti einame anksti - ryt laukia išsvajotoji Wadi Rum.
Man atrodo, kad aš kažkuriame praeitame gyvenime buvau dykumų gyventoja, Jaučiu nenusakoma vienovę su dykumomis, smėlynais. Patinka miegoti po atviru dangumi, žiūrint į žvaigždes, patinka klajoti. Viskas patinka dykumoje. Tiesa, Wadi Rum pirmoji dykuma, kurioje lankiausi, tai to dar nežinojau, bet labai ten norėjau.
Keliamės, pusryčiaujame. Pusryčiai ne itin geri, bet gyventi galima.
Einame pasiimti mašiniuko. Kažkaip išvakarėse, turėdamos laiko, neapsižiūrėjome, kur yra nuomos punktas, tai klaidžiojame ir nerandame. Paskambiname - pasirodo einame visai ne ten. Sutariame, kad atvažiuos mūsų pasiimti. Nuvykus į ofisą, mums priekaištauja, kad vėluojame - specialiai dėl mūsų atidarė anksčiau. Vėluojame apie pusvalandį - net keista, kad priekaištauja. Bet pasirodo, kaip vėliau paaiškės - viskas buvo kitaip.
Parodo automobilį, jis stovi prie šaligatvio, už jo autobusas, priešais lengvasis automobilis, nuo gatvės pusės dar vienas automobilis. Suprantu, kad pati vargsiu kokią valandą, kol išvairuosiu - paprašau vyrų tai padaryti. Viens du ir automobilis stovi viduryje gatvės laukdamas mūsų.
Apie vairavimą Jordanijoje (manau ir kitose pietų šalyse) reikėtų pakalbėti atskirai. Važiuoja kaip nori, stoja kur nori. Ženklas, kad stovėti draudžiama, atrodo reiškia tik tai, kad galima stoti ne daugiau kaip dviejomis eilėmis prie šaligatvio, o jei reikia, tai trečioje galima stabtelėti. Tiesa, praėjus pirmąjam stresui, paaiškėjo, kad vairuoti ten nėra sunku - nors visi laksto, pypia, lenda, bet kartu ir atlaidžiai žiūri į kitų kliurkas - na bent jau į mūsų, tai tikrai.
Išsiregistruodaos iš viešbučio sulaukiame dar vienos stagmenos - gauname po dovanėlę - buteliukuose smėlio peizažus.
Keliai Jordanijoje, kaip ir Izraelyje tikrai geri, vaizdai nenuvilia - visiškai neįprasti mūsų akiai. Wadi Rum turime rezervavę tik naktynę, bet žinau, kad ekskursijas galėsime užsisakyti vietoje. Wadi Rum lankytojų centre susimokame po 5JOD įvažiavimo mokestį, kažkas paprašo parodyti rezervaciją ir liepia važiuoti pirmyn. Pavažiavus kelis kilometrus, mus sustabdo jaunuolis ir liepia sekti paskui jį į ofisą. Tą dieną ofiso nenufotografavau, bet čia mes dar grįžome.
pasiūlo arbatos. Saldžios. Tokios saldžios, kad net negera. Vėliau, kai jau susibendravome ir stovykloje virėjui padėjome ruošti vakarienę, jis sako Vaivai - į šį arbatinį įpilk tris puodelius cukraus. Bet tai buvo vėliau. Dabar dar nieko nežinome. Renkamės kaip keliauti iki stovyklos. pasirenkame kuprius ir džipą. Mūsų automobilis lieka prie ofiso, dauguma daiktų taip pat, o mes, su būtiniausiais daiktais, sėdame ant kuprių ir iškeliaujame
Jūs jau nepykite, bet šį kartą nuotraukų bus labai daug.
Kupriai visai netinkama transporto priemonė fotografuojant, bet kažkaip įsigudrinau padaryti keletą kadrų ir nuo tų siūbuojančių dykumų laivų
Atvykome į vietą, kur nuo kuprių persėdome į džipą. Ir vėl aplinkui grožis
Buvo keletas sustojimų, apžiūrėti įdomesnes vietas. Kanjonas
Rašmenys
Arbatėlė pakeliui
Užkopėme ant raudonosios kopos
Žydinti ir svaigiai kvepianti dykuma
Pietūs dykumoje su karšta arbata
Ant šio tilto Vaiva buvo užlipusi. Aš nelipau. Tuomet dar nebuvau tokia lipikė kaip dabar
Mūsų stovykla, kurioje praleisime artimiausią naktį
Pasivaikščiojimas po aplinkes
Užlipę ant vienos uolos, pamatėme į mus žvelgiantį veidą
Vaiva su stovyklos šeimininku
Keičiantis apšvietimui mainosi visa dykuma, artėjant vakarui spalvos sodrėja, gilėja. Apima dar didesnė ramybė. Visai sutemus susirenkame palapinėje, kurioje patiekiama vakarienė, vyksta pokalbiai, skamba muzika.
Viskas taip užliūliuojame, kad miegame iki į palapinės duris pasibeldžia ir aidi kvietimas pusryčiauti. Velniava, pramiegojome saulėtekį. Greitai šoku iš lovos kabarojuosi ant artimiausios uolos ir vėl patenku į transą - saulė dar žemai ir, pamažu vaiko šešėlius, nuauksina uolas. Viskas mainosi ir keičiasi. Toks jausmas, kad pabuvojome keliose skirtingose vietose
Viskas baigiasi. Po pusryčiu sėdame į džipus ir traukiame atgal į ofisą. Čia norėtume susimokėti ir važiuoti toliau, bet mūsų šeimininkas tik šypsosi klausiamas, kiek mes skolingos ir nieko nesako. Po truputį visi išsiskirsto, pradeda rinktis nauji keliautojai. Nuotraukoje žemiau rusas iš Maskvos, puikiai žinantis Lietuvą ir ne kartą ten lankęsis, tik labai jau įkyrus. Geriame arbatą (išsiprašėme, kad išvirtų be cukraus), man iš kažkur randa kavos. Staiga išgirstame "Kaip malonu girdėti kalbant lietuviškai". Pora iš Vilniaus, keliaujanti nuo Ammano iki Aqabos. Apžiūrėję daugybę įdomių dalykų ten, kur mums nuvykti deja sutrukdė laiko trūkumas ir mano, kaip planuotojos sugebėjimai.
Po truputį visi išsiskirsto - kas džipais, kas kupriukais palieka stovyklą. Liekame tik mes su Vaiva ir Eghab. Pamatęs nuotrauką labai juokėsi ir kartojo - kokios skirtingos spalvos.
Dar po kelių stiklinių arbatos, kavos, pagaliau susimokame ir išvykstame, palydėtos beveik su uolomis susiliejančio kupriuko. Mūsų laukia Petra
Izraelis - Jordanija. I dalis Nuotykiai prasideda
Izraelis - Jordanija. II dalis. Ferma ir Negyvoji jūra
Izraelis - Jordanija. Petra. Nuotykių pabaiga
