Azorai. Rojaus dulkės Atlanto platybėse

Kaip randate šalis, vietas į kurias norite nukeliauti? Mane dažnai sužavi pavadinimai. Taip atradau Fuerteventūrą, kitas šalis ir salas. Taip ir Azorai - skamba viliojančiai, o ypač, kad išgirdus reikėjo paieškoti kas gi tai ir kur tai. Peržiūrėjus daugybę nuotraukų, pasidarė net silpna nuo grožio, bet vis nesiryžau skristi, ypač dėl to, skrydžiai brangūs, toli. Tiesą sakant, nemažai įtakos mano sprendimui vis tik nuvykti į šias tolimas salas turėjo mano draugė, pamilusi Azorus ir jau siejanti su jais savo gyvenimą. 

Truputis faktų. Azorai arba Azorų salos (port. Ilhas dos Açores – vanagų salos) – vulkaninių salų archipelagas Atlanto vandenyne centrinėje dalyje apie 1500 km nuo Portugalijos, kuriai jie priklauso, ir 3900 km nuo Šiaurės Amerikos pakrantės. 

Azorų salyną sudaro devynios salos išsidėsčiusios trimis grupėmis 650 km ilgiu:

• Vakarų grupė:

• Florešas (Flores)

• Korvus (Corvo);

• Centrinė grupė:

• Fajalas (Faial),

• Grasioza (Graciosa),

• Pikas (Pico),

• San Žoržis (São Jorge),

• Terseira (Terceira);

• Rytinė grupė:

• San Migelis (São Miguel)

• Santa Marija (Santa Maria).

 Taip pat yra daugybė negyvenamų salelių. 

Salų paviršius kalnuotas, išraižytas gilių griovų. Pakrantės uolėtos. Salų kilmė vulkaninė, užgesusių ugnikalnių krateriuose tyvuliuoja ežerai. Salose jaučiamas seisminis aktyvumas.

Klimatas švelnus ir šiltas (vidutinė temperatūra žiemą 18-19 °C, vasarą 24-25 °C). Atmosferos kritulių požiūriu klimatas panašus į Viduržemio jūros klimatą, nes vasaros visada sausos. Kalnuose iškrinta sniego, žemesnėse vietose šalnų nebūna.

Mane likimas nuolat apdovanoja, o viena didžiausių dovanų - mano draugai, dažnai "pasirašantys" įvairioms avantiūroms. Ne išimtis ir šis kartas - Azorai, tai Azorai. 

Pasirinkau skristi rugpjūtį - pagal statistiką ir įvairius aprašymus, tai mėnuo, kai lyja labai mažai arba iš viso nelyja. Nepasitikėkite statistika - lijo beveik visas dvi savaites. Tiesa, tai nelabai trukdė naršyti salą ir mėgautis jos teikiamomis gėrybėmis.
Bet apie viską iš pradžių. Ankstyvą rytą automobiliu pajudame į Varšuvą. 

Kelionė ilgoka, bet iš Lietuvos nuskristi į Azorus dar sudėtingiau. Skrydis ilgas, Lisabonoje turime kelias valandas laukimo. Patogu nuvažiuoti metro į miestą, bet pakimba bagažo priėmimo saugojimui įranga, taigi tenka važiuoti su lagaminais. Nesu paruošusi namų darbų Lisabonoje, paklaidžiojame be tikslo, papietaujame ir atgal į oro uostą laukti skrydžio į Ponta Delgada. Nusileidžiame vėlai, pasiimame automobilį ir keliaujame į savo laikinus namus Algarvia miestelyje. Kelionė truko daugiau kaip parą - laikas ilsėtis. 

Pirmąjį rytą pamiegame kiek ilgiau, neskubėdami pasiruošiame pusryčius ir ketiname traukti į terminius šaltinius, bet paaiškėja, kad ne visi turime rankščluosčius. Imti iš nuomojamo namo nenorime, nes tikėtina, kad jie taps neatskalbiamai rudi nuo geležies prisotinto vandens. Tai pirma mūsų kelionė į Decatloną. Čia visai smagiai apsiperkame ir einame paklajoti po Azorų salų sostinę Ponta Delgada.

Kava Portugalijoje - tiek žemyninėje dalyje, tiek salose yra labai gera ir labai pigi. Mes jau pamiršę, kad puodelis puikaus espresso gali kainuoti  50 - 60 centų. Radę fantastišką kavinę lėtai mėgaujamės buvimu. Ramiai pasivaikščioje po Ponta Delgada, važiuojame į kitą salos galą - Furnas miestelį.  
Lankome Caldeiras das Furnas, stebime iš žemės besiveržiančius siera trenkiančius garus, verdantį vandenį, po žeme gaminamą Azoriečių firminį patiekalą cozido. 

Dienai ritantis į antrąją pusę, užsisakome staliuką vakarienei Tony's restorane ir einame grožėtis Terra Nostra parku bei mėgautis karšto vandens baseinu.

Vakarienė puiki. Mėsėdžiai valgo cozido, o aš aštuonkojo troškinį.

Besibaigiant pirmąjai dienai, užklumpa toks lietus, kad jau net nėra prasmės skubėti į automobilį - per akimirką esame kiaurai šlapi. Todėl lieka tik mėgautis šilta liūtimi.

Turiu pasakyti, kad šioje kelionėje labai pasiteisino patarlė "Žmogus planuoja - Dievas juokiasi" - tiek planų keitimų nėra buvę nei vienoje kelionėje - juos koregavo gamta ir ne tik.
Kasrytą pabudę žiūrėjome į orus ir tada sprendėme, ką darysime šią dieną. Jei lyja vienoje salos pusėje, tikėtina, kad nelis kitoje. Arba lis - buvo visaip. Gerai, kai nesi įspraustas į rėmus ir gali eigoje koreguoti savo planus. 
Netoli mūsų yra fantastiška vieta - Salto Da Farinha. Atvažiuojame į apžvalgos aikštelę ir svarstome ką daryti - leistis pėsčiomis ar automobiliu. Kadangi atrodo aukštokai, o dar lynoja, tai važiuojame automobiliu. Ten apačioje tikrai baseinas ant vandenyno kranto, maitinamas krioklio vandeniu. Sukurta visa infrastruktūra su persirengimo kabinomis,  tualetais, galimybe pasigaminti maisto.

Statu, vienok.

Nusileidus laukia rojaus kampelis.

Pakankamai pasimėgavus, traukiame aukštyn ir... pastringame - ratai sukasi, dūmai rūksta, o mūsų automobiliukas rodo didįjį pirštą ir nejuda aukštyn. Apačioje taip pat yra šeima su mažu vaiku ir tokiu pat mažu automobiliuku. Vaikinas ateina ir siūlosi padėti - užvažiuoti su mūsų mašiniuku, bet aš nesutinku - aš galiu. Iškraustau moteriškes iš auto galo ir važiuojam dviese su draugės vyru. Jis nuolat kalba - nespausk sankabos, nespausk sankabos... Ir mums pavyksta. Draugės visai nesužavėtos užkopia pėščios. 
Toliau mūsų kelias vega į Salga kaimelį, kur yra kepamos pačios skaniausios barankos. Susirandame kepyklą, o čia tuščios lentynos. Atėjus darbuotoja aišku nekalba angliškai, bet kažkaip susikalbame ir gauname barankų. Deja, dar nežinome kokios jos skanios ir pasiimame kilogramą, kuris išnyksta beveik akimirksniu.

Kitą krioklį nusprendžiame vis tik pasiekti savomis kojomis ir, palikę auto aikštelėje, leidžiamės žemyn. Pasiekę krioklį sulaukiame, kol nieko prie jo neliks ir lendame maudytis. Aš išsimaudžiau beveik visuose kriokliuose, kur tai buvo įmanoma. 

Vėliau dar aplankome Maia miestelį ir jo paplūdimį iki kurio vėl reikėjo įveikti nemažai laiptelių. Paplūdimiu tai galima pavadinti labai sąlyginai - tai uolos, ant kurių galima gulėti ir maudytis natūraliuose baseinuose tarp jų. 

Vakarienei pasigaminame salotas su jūros gėrybėmis ir tai tampa lemtinga vienai iš keliauninkių. Kita diena skirta kanjoningui. Tai vienas iš mano šių metų pirmų kartų, kurių buvo tikrai nemažai. Deja, jūros gėrybės viską koreguoja ir ryte, palikę draugę gaivaliotis lovoje, vykstame pasivažinėti po šiaurinės dalies apžvalgos aikšteles. Lyja. Nuolat. Rytą pradedame kava vietiniame bariuke ir važiuojame pakrante, sustodami gražiose vietose. 

Popiet jau pilna sudėtimi ieškome kur išsimaudyti ir susirandame puikų paplūdimį 
Povoação Beach.

Šis krioklys yra pakeliui į/iš Povoação miestelį. Iš tiesų reikia sustoti tarp dviejų tunelių, kad jį pamatyti. Esnat didesniam eismui, tai gan sudėtinga, bet mūsų atveju, automobilių nebuvo, todėl stabtelėjome juo pasigrožėti.

Diena ritasi į antrą pusę, todėl grįžinėjame tuo pačiu keliu - Šiaurine dalimi, stodami apžvalgos aikštelėse, kurias praleidome ir ieškodami, kur pavalgyti. Lietus tai užeina, tai praeina, bet mums jis nelabai rūpi - jau įpratome, o ir oras šiltas. 

Šiandien pradedame lankydami arbatos plantaciją ir fabriką. Įdomu tai, kad fabriko lankymas nemokamas. Tiesa, kiekvienoje patalpoje yra tipsų dėžutės, bet tipsai paliekami laisva valia

Po pasivaikščiojimo galima įsigyti įvairių arbatų, išgerti kavos, suvalgyti ledų. Arbata - nemokama.

Šiandien oras geras, todėl skubame į Sete Cidades pasigrožėti skirtingų spalvų ežerais. Tiesa, važiuoti nuo taško į tašką čia yra sydėtinga, nes nuolat matomos nuorodos į lankytinus objektus vilioja užsukti.

O štai ir žymieji ežerai. Neįtikėtini vaizdai

Diena nuostabi ir laiko dar yra aplankyti natūralias karštas versmes vandenyne Ponta da Ferraria.

Pasimaudę judame link namų, pakeliui sustodami prie Fogo ežero, kuris pateisina savo vardą ir yra apgaubtas rūko. Tiesa, keletui minučių rūkas prasisklaido ir turime galimybę pasigrožėti.

Rytas. Lyja. Atrodo taip bus visada. Šeštadienis, todėl šiandien važiuojame į turgų. 

Lyja taip, kad net fotoaparato ar telefono išsitraukti nepavyksta. Mąstome ką daryti toliau, užklystame į Vila Franca Do Campo - gal aplankysime Islet of Vila Franca do Campo, bet lyja per daug stipriai. 

Skambinu Azoruose gyvenančiai draugei ir klausiu ką daryti, o ji be jokių dvejonių - eikite į žygį. Kokį žygį - lyja. Tai gerai, kad lyja - tame maršrute geriausia eiti per lietų. 

Ir ji buvo teisi - tropikai per liūtį - tokių mistinių vaizdų saulei šviečiant nebūtume patyrę. 

Ir žygio vinis

Šlapi ir be galo laimingi. Tai tikriausiai visos kelionės leitmotyvas. 

Salto do Prego trailas ir krioklys turbūt vienas populiariausių Azoruose. Aišku, kad jis mūsų planuose. Oras toks visai neblogas kaip Azorams, pradedame kopimą. Jis nesunkus, neilgas, labai gražūs vaizdai ir daugybė kriokliukų didesnių ir mažesnių pakeliui, kelioas neprailgsta. Krioklys irgi visai maloniai nuteikia, bet kažkaip visko per mažai.

Jau eidama į priekį buvau pastebėjusi šią nuorodą, bet garsiai nesakiau, nes nežinojau, kas laukia einant iki pirmojo krioklio. Beje, iki jo eina gan daug žmonių.
Kadangi pavargti nespėjome, reikia dar kažko. Taigi nuspręsta - kopiame toliau. Šiame kelyje jau susilaukiau ir grąsinimų susidoroti.

Atėjome. Smagiausia, kad čia mes vieni ir galime maudytis bei mėgautis ramybe

Grįžtant sukame iš kelio dar kartą ir leidžiamės aplankyti Sanguiho kaimą. Tai visiškai apleistas, bet po truputį atsinaujinantis kaimas. Manau praleisti čia visiškoje ramybėje (kol kas) būtų nereaalu.

Yra vietinis bariukas. Vaikinukas aprodo mums vieną namelį iš trijų, kuriuos galima išsinuomoti. 

Pakeliui žemyn

Aš manau, kad Salga kepyklėlėje mus laikė barankų maniakais - lankėmės praktiškai kas rytą, bet būdavo arba likučiai arba ir visai negaudavome. Ir vieną dieną mums pasisekė - šviežiai keptos, tirpstančios burnoje. Savininkė deda į maišą ir vis rodo - ar užteks. Mes - mažai, dar dar... 

Tai apsirūpinę barankomis, dar gavę lauktuvių kelis kepalėlius duonos, skiriamės - dvi iš mūsų nusprendžia, kad joms gana purvo ir nusprendžia pasilepinti paplūdimyje, o likę trys muškietininkai patraukiame į žygį. Oras absoliučiai fantastiškas. Pasirenkame Serra Devasa maršrutą.
Pirmiausia aplankome Lagoa do Canario, o tada jau žygis, kai nesuvoki kur žiūrėti, kuo mėgautis. Tiesa, žygio maršrutą

Žygis baigtas, bet netoliese yra dar viena vieta, vaizdai iš kurios sakyčiau yra šios salos, o gal ir viso salyno vizitinė kortelė kartu su dviejų spalvų ežerais. Tai Miradouro da Grota do Inferno (Boca do Inferno)

Pavakaroti leidžiamės į kažkurį paplūdimį pakeliui

Šiandien laukia kažkas ypatingo - kanjoningas. 

Tai buvo pati geriausia patirtis. Šuoliai nuo 6 m., nusiliedimai kriokliais. Tai tikrai WOW patirtis. Po šios fantatiškos patirties, dar kartą važiuojame pris Fogo ežero, nusileidžiame žemyn, pasivaikščiojame ežero pakrante. Kartais reikia tiesiog relakso.

Vakar ir šiandien neturėjo eiti viena paskui kitą - per daug naujų patirčių. Bet yra kaip yra ir kitą dieną vėl nuotykis - plaukiojimas su delfinais. Tiesa šiandien mes vėl išsiskiriame - dvi iš mūsų nemoka plaukti (bet jos šokinėjo nuo krioklių) ir plaukia tiesiog pasižiūrėti delfinų iš laivelio, o mes plaukiame plaukioti. Nuplaukus laiveliu ten, kur jau nematyti kranto ir plaukioja laukiniai delfinai, sušokame į vandenį ir mėgaujamės delfinų pokalbiais, nenusakoma vandens žydryne ir gėrimės šiais nuostabiais gyvūnais, plaukiojančiais aplinkui. Tai kaip meditacija... Buvo visiškai nerealu. Deja, pernai dar neturėjau povandeninės kameros, todėl teks patikėti mano žodžiais - šiais metais tikiuosi jau nufilmuoti šį grožį.

Popiet einame ieškoti mažiau žinomo krioklio Salto do Rosal. Jis paslėptas Furnas parke. Vairuodama visada ieškau ne trumpiausių, bet sudėtingiausių kelių - jie dažniausiai nuveda į kokią nors įdomią vietą. Ne išimtis ir šis kartas.

Pasivaikščioję po Furnas parką, važiuojame ieškoti krioklio. Jis yra privačioje teritorijoje (tiesa, pasirodo galima nueiti ir iš parko), bet lįsti per tvorą yra gerokai įdomiau. Pakeliui randame sekvoją.

Ir štai jis gražuolis 

Šį rytą vėl negavome barankų, bet radome kavinę, kurioje vietiniai ūkininkai, palikę savo sunkvežimius su pienu aikštelėje, nešvarius guminius batus už durų, sėdi vienomis kojinėmis kavinukėje ir geria savo rytinę kavą. Mes nutarėme geriau gerti lauke su vaizdu.

Šiandienos vienas iš tikslų - Salto do Cabrito. Jį galima apžiūrėti, jame išsimaudyti ir dar užkopti į viršų ir pasigrožėti vaizdais.

Toliau lankome Ribeira Grande esantį Romo fabriką. Įdomu tai, kad ekskursija vėl gi nemokama, kaip ir arbatos fabrike.

Toliau lankome fantastiško grožio vietą Buraco De S. Pedro

Paskutinė diena eina į pabaigą ir jai paliktas smagus nusileidimas į buvusią natūralaus mineralinio vandens gamyklą. Nusileidimas kiek ekstremalus, bet pastangas vainikuoja skaniausias kada nors gertas vanduo. Kitą kartą ko gero reikės atvažiuoti pirmosiomis kelionės dienomis su talpomis vandeniui.

Pakeliui namo dar nusileižiame pasimėgauti vandeniu į Moinhos miestelį.

Paliekame šią nerealią salą su pažadu sugrįžti.

Viso pasakojimo metu beveik neužsiminiau apie maistą. Valgėme labai įvairiose vietose - pigiose ir brangiose, ragavome, mėgavomės. Maistas tikrai labai skanus ir įvairus. Daug kur yra vadinamasis bufetas, kai tam tikromis valandomis valgai kiek nori. Dažniausiai tai būna vakarienė. 
Keletas maisto nuotraukų :)

Teko lankytis ne vienoje saloje Atlanto vandenyne, bet Azorai tikrai kažkas stebuklingo ir sunkiai suvokiamo. Tikrai dar lankysiuosi ne kartą. Pirmiausia dar kartosiu šią salą, o vėliau tikiuosi pasiekti ir kitas.
Šioje kelionėje neturėjome tiksliai suplanuoto grafiko ar lankytinų objektų eiliškumo. Patikrinę orus spręsdavome, ką gi veiksime šiandien. Tai tikrai pasiteisino, nes ką gi veiksi Sete Cidades jei lis ar bus rūkas. Lankstumas ir sutarimas lemia puikias keliones.
Ačiū, kad buvote su manimi.