Fuerteventūra... Tariant šį žodį, man jau darosi gera, šilta ir jauku. Egzotiškas pavadinimo skambesys viliojo jau seniai, bet vis nugalėdavo kiti maršrutai. Šį kartą viskas priklausė tik nuo manęs, nes pasirinkau atostogauti viena. Taigi, Fuerteventūra - ten, kur visada šilta. Bilietų ieškojimas netikėtai baigėsi, kai Ryanair paspaudžiau mygtuką "Pirkti". Naiviai tikėjausi, kad manęs perklaus, ar esu tikra arba rezervuos bilietus ir turėsiu laiko pagalvoti. Bet gavau pranešimą, kad jau skrendu :)
Tuomet liko ieškotis apartamentų, nuomotis automobilį ir galvoti, kaip pasiekti Varšuvą, nes skrydžio bilietus nusipirkau būtent iš ten.
Variantų pasiekti Varšuvą nemažai. Pirma mintis automobilis, bet skrydis 11 val., vadinasi reikia važiuoti per naktį arba ieškoti, kur Varšuvoje miegoti prieš skrydį. Grįžtant tas pats - parskrendu apie 23.40 val. Tiesa, automobilio parkavimas itin pigus. Ir privalumas tas, kad galima pasilikti šiltus rūbus automobilyje, nes pranašavo 15 laipsnių šaltį.
Kitas variantas, važiuoti autobusu. Paieškojusi radau bilietus su Lux Express už 10 eur (pirmyn/atgal). Tiesa, atgal autobusas ryte, reikia kažkur miegoti. O ir kažkaip pasiekti Modlin oro uostą iš autobusų stoties. Pasiekti Modlin vėl variantų keletas. Su Modlinbuss oro uostą galima pasiekti labai gera kaina - už 9 zlotus, jei nepadarysite mano klaidos ir nelauksite iki paskutinio momento. Bilietus galima pirkti internetu. Deja, laiku to nepadariau ir man kelionė į/iš oro uosto, kainavo dvigubai daugiau, nei iš Kauno į/iš Varšuvą. Mokėjau po 33 zlotus. Dar yra variantas iš tos pačios stoties važiuoti į Modlin traukiniu, o ten iki oro uosto autobusu. Jie suderinti tarpusavyje, kaina į vieną pusę apie 20 zlotų.
Gyvenimas Fuerteventūroje. Čia vėlgi variantų begalė, tik reikia išsirinkti, kas labiausiai tinka. Mano pagrindiniai kriterijai buvo gyvenimas ne kurorte ir galimybė gaminti maistą. Ieškojau per Bookingą. Kai jau užsisakiau (be atšaukimo galimybės) atsiminiau ir apie airbnb. Išsirinkau studiją šiuose Casa Pedro svečių namuose.
Automobilį, po kainų ir draudimo sąlygų lyginimo, pasiėmiau iš Cicar. Aktualu buvo, kad nedarytų rezervacijų kortelėje, pilnas draudimas ir kuras pilnas-pilnas. Na ir žinoma kaina. Cicar geriausiai atitiko visus kriterijus.
Dabar truputį matematikos:
Apartamentų nuoma - 300 eur (su puikiais ir sočiais pusryčiais)
Lėktuvo bilietai - 150 eur (su vietos prie lango pasirinkimu)
Automobilio nuoma visam laikotarpiui - 110 eur
Kuro sunaudojau už 62 eur
Autobuso bilietas Kaunas - Varšuva - 10 eur
Modlinbuss - apie 18 eur
Nakvynė Varšuvoje - 25 eur (su pusryčiais)
Papildomai išleidau 120-150 eur.
Tai tiek informacijos apie planavimą ir kaštus. Išleisti aiška buvo galima ženkliai daugiau, bet kavinėse/restoranuose valgiau gal tris kartus. Pietus dažniausiai (kaip matysite vėliau), valgydavau "su vaizdu", vakarienė dažniausiai namuose.
PIRMOJI DIENA
Taigi, velniškai šaltą vasario 7 d. naktį autobusu išvykau iš Kauno į Varšuvą. Kas miega autobusuose, tai kelionė visai nebloga, autobusas patogus. Apie 6 ryto Varšuvoje, 7 autobusas į Modlin. Nuo stoties iki autobuso reikia truputį paėjėti - apie 10 min. iki Palace of Culture and Science
Taigi, velniškai šaltą vasario 7 d. naktį autobusu išvykau iš Kauno į Varšuvą. Kas miega autobusuose, tai kelionė visai nebloga, autobusas patogus. Apie 6 ryto Varšuvoje, 7 autobusas į Modlin. Nuo stoties iki autobuso reikia truputį paėjėti - apie 10 min. iki Palace of Culture and Science
Toliau viskas paprasta - Modlinbus - oro uostas - laukimas - skrydis - Fuerteventūra - pasiimti automobilį - važiuoti į vietą.
Nusileisus pasitinka saulė ir šiluma. Visi skuba vaduotis iš šiltų rūbų ir mėgautis. Formalumu oro uoste jokių, automobilį pasiimti trunka keletą minučių ir jau kelyje į laikinus namus. Namai jaukūs. Tiesa, kambario tikėjausi kiek didesnio, bet labiausiai nuliūdino šeimininko "no kitchen". Buvau tikra, kad užsisakiau apartamentus su virtuve. Na, nepuldama į depresiją nuvažiuoju vakarieniauti į Lajares miestelį. Jis nedidukas, o mano svečių namai dar porą kilometrų nutolę. Vėliau jaukiai pavakaroju kiemelyje ir laukiu kitos dienos.
ANTROJI DIENA
Pabundu anksti. Iki pusryčių dar nemažai laiko, tai išgeriu kavos (kambaryje yra kavos aparatas) ir einu žvalgyti apylinkių. Tuoj už teritorijos randu vietą visiems likusiems rytiniams kavos gėrimams :)
Trumpai apie vietą, kurioje gyvenau. Tai tokia jauki žalia oazė dykumoje su be galo charizmatiška šeimininke, daug kačių, šunų ir paukščių ir jaukių vietelių pasėdėjimui. Pusryčiai skanūs, sotūs, svečių mažai. Daugiausia prie pusryčių stalo sėdėjome aštuoniese (kartu su šeimininkais), mažiausia - keturiese :) Tiesa, teritorijoje yra kelios atskiros vilos, kuriuose gyvenantys pusryčiauja patys sau atskirai. Pusryčiai patiekiami virtuvėje - valgomajame, taigi, pavalgiusi klausiu šeimininkės, ar galėčiau naudotis šia virtuve vakarais. Ji mielai sutinka, taigi virtuvės klausimas išspręstas.
Kelionę planavau keliais būdais - skaičiau įvairius kitų savarankiškų keliautojų aprašymus, tiesiog žiūrėjau nuotraukas google mapse ir kur atrodė įdomesnis vaizdas, ieškojau kaip ten patekti ir nusipirkau knygą SUNFLOWER BOOKS Fuerteventura Car tours and walks. Pirmajai dienai didelių planų neturiu. Mano knyga rodo, kad netoli mano kaimelio galima užkopti į vulkaną ir pasigrožėti vaizdais arba galima nueiti iki kurortinio Carralejo miesto. Antrasis variantas nelabai vilioja, nes reikėtų galvoti kaip parsirasti atgal. Manau man užteks vulkano.
Dar vienas nukrypimas - prieš kelionę ieškojau navigacijos, bet nepavyko gauti normaliai veikiančios, o kolega nustebęs klausia, kam gi man navigacija, jei turiu telefoną. Jo patariama susiinstaliavau net keletą nemokamų navigacijų, atsisiunčiau žemėlapius ir pradėjau eksperimentuoti, kuri gi geriausiai veikia. Labiausiai patiko mapsme, nes rodo ne tik kelius, bet ir pėsčiųjų takus ir geriausiai iš mano turėtų rasdavo adresus. Važiuojant automobiliu kartais nervindavo, nes pasirinkus važiuoti kitą kelią, jei nurodydavo, ji užsispyrusiai nepakeisdavo maršruto ir reikėdavo rankiniu būdu vėl iš naujo nustatinėti. Taip pat kartais keistai elgdavosi sankryžose ir būtinai reikėdavo žiūrėti ką rodo ir nepasitikėti tuo, ką kalba. Bet maži keliukai, kas man buvo itin aktualu šioje kelionėje, tai stiprioji šios navigacijos pusė.
Taigi, pasitelkdama knygą ir navigaciją, pradėjau savo pirmąjį žygį Lajares - Coldernon Hondo - Lajares. Ėjimas buvo gan nuobodus - platus grįstas takas, akmenų borteliai. Matau, kad prieš mane einantys žmonės suka kitu keliu, bet man norisi eiti kitaip - vėliau paaiškėja, kad einu "prieš srovę". Randu užlipimą iki kraterio - vėlgi puikiausi laiptai. Net neįdomu. Pasižvalgiusi viršuje, suprantu, kad šį žygį galima tęsti tokiu pat neįdomiu būdu - nusileisti laipteliais ir pareiti kita puse arba pereiti kraterio kraštu ir tęsti žygį viršūne. Aišku, pasirenku antrąjį variantą.
Maršrutas nesunkus net ir einant viršumi, leidžiantis nuo kalno, kylant į kitą. Kaip tik pirmajai dienai. Popietę skiriu Corralejo - tai tokia labai didelė Palanga su įspūdingo dydžio paplūdimiu. Pavažinėjusi po miestelį, sunkiai randu kur pasistatyti automobilį ir einu ieškoti to didžiojo paplūdimio. Ir niekaip nerandu. Matau dar besiblaškančią moteriškę ir klausinėjančią, kur gi tas paplūdimys. Galvelių daug, klaidu, bet pagaliau išeinu prie vandenyno. Suprantu, kad tai ne ta vieta, bet nusprendžiu čia pasimaudyti, o tą didįjį rasiu kada nors vėliau.
Pasimaudžius susirūpinu vakariene. esu nevalgiusi nuo pusryčių, tai alkis nuveja į prekybos centrą ir priverčia prisipirkti visko tiek, kad su mažais papildymais, užtenka visai savaitei. Vakarienei tuno kepsnys su kalnu salotų.
Kadangi temsta anksti, mano kaime nėra kur eiti, tai vakarus leidžiu ramiai su taure sulčių ir knyga. Anksti einu miegoti (jei neužsiskaitau), anksti keliuosi.
TREČIOJI DIENA
Kava su vaizdu.
Kadangi temsta anksti, mano kaime nėra kur eiti, tai vakarus leidžiu ramiai su taure sulčių ir knyga. Anksti einu miegoti (jei neužsiskaitau), anksti keliuosi.
TREČIOJI DIENA
Kava su vaizdu.
Šiandienos planas užkopti į šventą Tindaya kalną, tuomet aplankyti Vallebron miestelį ir iš jo nueiti į Mirador de Tababaire.
Tindaya miestelyje rekomenduojama automobilį palikti prie bažnyčios. Iki kalno nemažai eiti, bet galvoju, gal pareisiu iš kitos pusės.
Deja, kalno prieigose ženklai, kad toliau važiuoti/eiti draudžiama. Automobiliu atvažiuoja dar viena pora, moteris bando eiti toliau, aš irgi galvoju pasekti jos pavyzdžiu, bet tuomet motociklu atvažiuoja pareigūnas ir griežtai pareiškia, kad kelias uždarytas. Nelieka nieko kito, tik traukti tolyn link Vallebron. Pakeliui miradoras (apžvalgos aikštelė). Nuo apžvalgos aikštelės vaizdai puikūs, bet galima kalnu palipti truputį aukščiau, ką nedelsdama ir padarau.
Paskutinėje nuotraukoje matosi apžvalgos aikštelė ir toliau dešinėje automobiliai.
Atvykus į Vallebron ieškau, kurgi ta maršruto pradžia niekaip nerandu.
Beje, turiu pasakyti, kad kaimai, kuriuos teko pravažiuoti arba sustoti juose, visiškai tušti. Toks jausmas, kad čia niekas negyvena. Gal kad žiema, gal visi gyvena didesniuose miestuose ir į kaimus atvažiuoja tik vasarą. Jausmas gan keistas. Ir dar vienas dalykas - labai mažai kur sužymėti maršrutai. Jei Norvegijoje prie kiekvieno maršruto planas, žymėjimai, tai čia dažniausiai NIEKO. Kartais yra kuoliukai susmeigti, bet nelabai aišku, kas per maršrutas, kur jis veda. Norint keliauti, reikia paruošti namų darbus. Tuo šiandien labai puikiai įsitikinau, bet apie tai vėliau.
Taigi, ieškodama kelio į Mirador de Tababaire, užkalbinu vietinę merginą, kažkaip susikalbame, ji man nurodo kryptį. Sakau, kad noriu eiti pėsčiomis, ji ok ok, galima. Pavažiuosi, paskui gali eiti. Važiuoju. Pirmiausia baigiasi asfaltuotas kelias, paskui jis vis siaurėja ir vingiuoja pakibęs ant kalno šono. Atitvarų jokių. Tik vis galvoju, kad niekas neatvažiuotų iš priekio. Šioje kelionėje tokios mintys aplankydavo dažnokai :)
Niekas neatvažiuoja. Pagaliau kelias baigiasi ir manau, kad čia jau prasideda pėsčiųjų trasa. Susiruošiu ir jau eisiu. Bet pasirodo eiti liko tik keli žingsniai - atvažiavau iki pat apžvalgos aikštelės.
Taigi šiandien visi mano planai eina šuniui po uodega. Na ir patys kalti. Važiuoju į Bentancuria - senąją Fuerteventūros sostinę, į kurią veda visai smagus vingiuotas keliukas ir puikūs vaizdai.
Pakeliui, įvažiuojant į Tefia, nurodyta, kad yra žygių maršrutų. Sustoju ir bandau rasti, bet nieko nerandu - tik bažnyčią ir malūną. Beje, vėjo malūnų čia ant kiekvieno kampo
Dar pavažiavusi kažkokiame kaimelyje sustoju kavos, pavartau savo maršrutų knygą ir suprantu, kad kažkur visai netoli yra vienas iš maršrutų. Paklausiu pardavėjos, kaip rasti maršruto pradžią. Ji kalba tik ispaniškai, bet kažkaip susikalbame - pasirodo aš esu ne tame kaime - reikia grįžti porą kilometrų atgal ir ten bus mano maršrutas Llanos de la Concepcion - Emblase de los Molinos - Morro de la Cueva - Llanos de la Concepcion. Emblase de los Molinos kažkoks vandens telkinys.
Pirmiausia kelias driekiasi per kaimą, per naują kvartalą su daugybe naujų gražių namų, vėliau sukasi palei kanalą. Kelią pastoja tvora, bet vartai plačiai atverti, tai einu toliau, tikėdamasi, kad ir kitoje pusėje bus vartai. Bet tvora baigiasi kažkaip keistai atsiremdama į kanalą. Einu ir einu. Kalno šonu ropoja džipas. Galvoju, kad ne itin jauku taip važinėtis. Einu... Prasideda vandens telkinys ir dabar jau kelią pastoja visai rimta tvora be jokių vartų. Tinklinė aukšta tvora, perlipti šansų mažai, o ir ką rasčiau perlipusi. Pasidairau į vieną, į kitą pusę - ji driekiasi be galo be krašto. Nusprendžiu eiti palei tvorą į tą pusę, kur palikusi automobilį. Beje, iki tos vietos, kur atsimušiau į tvorą, esu jau nuėjusi 5 km., tai grįžti prasmės mažai, kai viso maršruto ilgis 13 km. Einu palei tvorą vis aukštyn ir aukštyn. Aplink nei gyvos dvasios. Kartais praskrenda koks paukštis. Paėjus gerą galą, randu viela apraizgytus vartus. Galėčiau praeiti ir tęsti žygį, bet jei paskui vėl rasiu tvorą? O jau vakarėja. Vis tik saugiai lieku šioje pusėje. Dar paėjus gerą galą, kitoje tvoros pusę pamatau senjorų porą, besileidžiančią žemyn. Jiems reikia į šią pusę. Kalba tik vokiškai. Bandau pasakyti, kad žemiau yra vartai. Nežinau, ar supranta, bet nueiname savais keliais - jie žemyn, aš aukštyn. Viso palei tvorą nuėjau apie du kilometrus, kol radau kelią, vedantį į kaimą, iš kurio atėjau. O tvora taip ir nusidriekė į priekį, kiek tik akis užmatė.
Radusi kelią, užkopiau, dar truputį aukščiau, atsisėdau pavalgyti pietų (tokie buvo beveik visi mano pietūs "su vaizdu"). Prisiminusi puikią užpernykštę kelionę į Madeirą, pietus planavausi panašiai, prisipirkau tuno, midijų konservų, duonos, vaisių. Pamenu, kaip iš skardinės dangtelio darydavome šaukštelius :) Šį kartą aš nutariau būti gudresnė ir iš namų pasiėmiau mažą šakutę. Deja, ją palikau automobilyje ir vėl reikėjo naudotis Madeiros patirtimi.
Liko lengvoji dalis - apie trys km žemyn į kaimą, kur paliktas automobilis.
Beje, pamenate rašiau apie namų darbus, kuriuos reikia paruošti, norint keliauti po Fuerteventūrą. Tai va, pasirodo reikėjo eiti pro tuos vartus, būčiau radusi kitą tvorą ir kitus vartus ir tada nuėjusi visą maršrutą.
Savo džiaugsmui, kaimelyje susitikau vokiečius - pasirodo vartus jie rado ir parėjo.
Vakar vakare buvau labai alkana, tai išsikepiau du didžiulius tuno kepsnius. Tilpo tik vienas ir dar mažas gabalėlis antro. Šiandien likutis labai puikiai suėjo į salotas. Vaisiai, sultys, knyga ir baigiasi dar viena diena.
Fuerteventūra. II dalis
Fuerteventūra. Pabaiga
Tindaya miestelyje rekomenduojama automobilį palikti prie bažnyčios. Iki kalno nemažai eiti, bet galvoju, gal pareisiu iš kitos pusės.
Deja, kalno prieigose ženklai, kad toliau važiuoti/eiti draudžiama. Automobiliu atvažiuoja dar viena pora, moteris bando eiti toliau, aš irgi galvoju pasekti jos pavyzdžiu, bet tuomet motociklu atvažiuoja pareigūnas ir griežtai pareiškia, kad kelias uždarytas. Nelieka nieko kito, tik traukti tolyn link Vallebron. Pakeliui miradoras (apžvalgos aikštelė). Nuo apžvalgos aikštelės vaizdai puikūs, bet galima kalnu palipti truputį aukščiau, ką nedelsdama ir padarau.
Paskutinėje nuotraukoje matosi apžvalgos aikštelė ir toliau dešinėje automobiliai.
Atvykus į Vallebron ieškau, kurgi ta maršruto pradžia niekaip nerandu.
Beje, turiu pasakyti, kad kaimai, kuriuos teko pravažiuoti arba sustoti juose, visiškai tušti. Toks jausmas, kad čia niekas negyvena. Gal kad žiema, gal visi gyvena didesniuose miestuose ir į kaimus atvažiuoja tik vasarą. Jausmas gan keistas. Ir dar vienas dalykas - labai mažai kur sužymėti maršrutai. Jei Norvegijoje prie kiekvieno maršruto planas, žymėjimai, tai čia dažniausiai NIEKO. Kartais yra kuoliukai susmeigti, bet nelabai aišku, kas per maršrutas, kur jis veda. Norint keliauti, reikia paruošti namų darbus. Tuo šiandien labai puikiai įsitikinau, bet apie tai vėliau.
Taigi, ieškodama kelio į Mirador de Tababaire, užkalbinu vietinę merginą, kažkaip susikalbame, ji man nurodo kryptį. Sakau, kad noriu eiti pėsčiomis, ji ok ok, galima. Pavažiuosi, paskui gali eiti. Važiuoju. Pirmiausia baigiasi asfaltuotas kelias, paskui jis vis siaurėja ir vingiuoja pakibęs ant kalno šono. Atitvarų jokių. Tik vis galvoju, kad niekas neatvažiuotų iš priekio. Šioje kelionėje tokios mintys aplankydavo dažnokai :)
Niekas neatvažiuoja. Pagaliau kelias baigiasi ir manau, kad čia jau prasideda pėsčiųjų trasa. Susiruošiu ir jau eisiu. Bet pasirodo eiti liko tik keli žingsniai - atvažiavau iki pat apžvalgos aikštelės.
Taigi šiandien visi mano planai eina šuniui po uodega. Na ir patys kalti. Važiuoju į Bentancuria - senąją Fuerteventūros sostinę, į kurią veda visai smagus vingiuotas keliukas ir puikūs vaizdai.
Pakeliui, įvažiuojant į Tefia, nurodyta, kad yra žygių maršrutų. Sustoju ir bandau rasti, bet nieko nerandu - tik bažnyčią ir malūną. Beje, vėjo malūnų čia ant kiekvieno kampo
Pirmiausia kelias driekiasi per kaimą, per naują kvartalą su daugybe naujų gražių namų, vėliau sukasi palei kanalą. Kelią pastoja tvora, bet vartai plačiai atverti, tai einu toliau, tikėdamasi, kad ir kitoje pusėje bus vartai. Bet tvora baigiasi kažkaip keistai atsiremdama į kanalą. Einu ir einu. Kalno šonu ropoja džipas. Galvoju, kad ne itin jauku taip važinėtis. Einu... Prasideda vandens telkinys ir dabar jau kelią pastoja visai rimta tvora be jokių vartų. Tinklinė aukšta tvora, perlipti šansų mažai, o ir ką rasčiau perlipusi. Pasidairau į vieną, į kitą pusę - ji driekiasi be galo be krašto. Nusprendžiu eiti palei tvorą į tą pusę, kur palikusi automobilį. Beje, iki tos vietos, kur atsimušiau į tvorą, esu jau nuėjusi 5 km., tai grįžti prasmės mažai, kai viso maršruto ilgis 13 km. Einu palei tvorą vis aukštyn ir aukštyn. Aplink nei gyvos dvasios. Kartais praskrenda koks paukštis. Paėjus gerą galą, randu viela apraizgytus vartus. Galėčiau praeiti ir tęsti žygį, bet jei paskui vėl rasiu tvorą? O jau vakarėja. Vis tik saugiai lieku šioje pusėje. Dar paėjus gerą galą, kitoje tvoros pusę pamatau senjorų porą, besileidžiančią žemyn. Jiems reikia į šią pusę. Kalba tik vokiškai. Bandau pasakyti, kad žemiau yra vartai. Nežinau, ar supranta, bet nueiname savais keliais - jie žemyn, aš aukštyn. Viso palei tvorą nuėjau apie du kilometrus, kol radau kelią, vedantį į kaimą, iš kurio atėjau. O tvora taip ir nusidriekė į priekį, kiek tik akis užmatė.
Radusi kelią, užkopiau, dar truputį aukščiau, atsisėdau pavalgyti pietų (tokie buvo beveik visi mano pietūs "su vaizdu"). Prisiminusi puikią užpernykštę kelionę į Madeirą, pietus planavausi panašiai, prisipirkau tuno, midijų konservų, duonos, vaisių. Pamenu, kaip iš skardinės dangtelio darydavome šaukštelius :) Šį kartą aš nutariau būti gudresnė ir iš namų pasiėmiau mažą šakutę. Deja, ją palikau automobilyje ir vėl reikėjo naudotis Madeiros patirtimi.
Liko lengvoji dalis - apie trys km žemyn į kaimą, kur paliktas automobilis.
Beje, pamenate rašiau apie namų darbus, kuriuos reikia paruošti, norint keliauti po Fuerteventūrą. Tai va, pasirodo reikėjo eiti pro tuos vartus, būčiau radusi kitą tvorą ir kitus vartus ir tada nuėjusi visą maršrutą.
Savo džiaugsmui, kaimelyje susitikau vokiečius - pasirodo vartus jie rado ir parėjo.
Vakar vakare buvau labai alkana, tai išsikepiau du didžiulius tuno kepsnius. Tilpo tik vienas ir dar mažas gabalėlis antro. Šiandien likutis labai puikiai suėjo į salotas. Vaisiai, sultys, knyga ir baigiasi dar viena diena.
Fuerteventūra. II dalis
Fuerteventūra. Pabaiga
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą