2020 m. sausio 28 d., antradienis

Savaitgalis Eilate

Dar ankstyvą rudenį draugė mane pradėjo kalbinti, kad reikia kažkaip sutrumpinti niūrųjį periodą Lietuvoje ir kur nors trumpam išlėkti. Rinktis paprasta - svarbu tiesioginis skrydis, o jei iš Kauno, tai visai gerai. Pasirinkimas žiemą nedidelis, todėl Eilatas atrodė visai neblogai.
Taigi savaitgalį praleidome Izraelyje, o tiksliau Eilate, kas mano manymu nėra Izraelis - viskas turistams ir dėl turistų. Antrą kartą lankiausi čia po septynerių metų pertraukos, bet pats Eilatas lygiai taip pat nepatiko kaip ir pirmąjį kartą.
Po mumis Stambulas

Mano pase daugybė Jordanijos vizų, todėl atskridusi susilaukiu daugiau klausimų nei kiti keliautojai. Bet Izraelis su Jordanija nesipyksta, sakau tik tiesą, todėl ilgai neužtrunku. Automobilį nuomojau iš Europcar. Malonūs vyrukai pasiteirauja keliese esame ir vietoje paprasto vidutinės klasės automobilio mechanine pavarų dėže, gauname visiškai naują SUV automatą. Ačiū jiems už tai :)
Išnuomotuose apartamentuose randame vyno, saldainių, vandens ir dar esame maloniai nustebinamos didžiule ir labai skania pica bei gėrimu.

Kelionė prasideda maloniai. Ketvirtadienio vakaras, todėl gyvenimas virte verda (Izraelyje išeiginės penktadienis ir šeštadienis) - restoranuose skamba muzika, pilna žmonių.
Mūsų kelionė aktyvi, todėl planuose kalnai, kanjonai, žygiai.
Nemažai skaičiau apie Mitzpe Ramon - aprašymai ir nuotraukos sužavėjo, todėl pirmąją dieną ten ir vykome. Deja, vėjas ir kartais pradenantys kristi lietaus lašai sulaikė nuo šios vietos tyrinėjimo. Pasidarėme keletą nuotraukų prie lankytojų centro, išgėrėme kavos ir patraukėme į Raudonąjį kanjoną keliu einančiu palei sieną su Egiptu.





Tik išsukus iš pagrindinio kelio yra stovėjimo aikštelė, bet mes važiavome tolyn, kol radome kitą aikštelę su vietovės planu, taip pat dėžutėje yra sudėti lankstinukai keliomis kalbomis. Maršrutas labai aiškiai sužymėtas.
Raudonasis kanjonas nuotraukose atrodo gerokai įspūdingiau nei yra iš tikrųjų. Taip, jis labai gražus, bet labai trumpas. Įpratus prie daugybės įspūdingų Jordanijos kanjonų, didelio įspūdžio nėra, bet pasivaikščiojame smagiai.
Praėjus kanjoną yra rodyklė grįžti kylant aukštyn, bet tuomet žygis labai trumpas. Mes pasirinkome eiti pirmyn ir grįžti kita trasa. Visas žygis tęsėsi apie 6 km.











Baigėme pakankamai anksti, taigi turime laiko pasivaikščioti po itin turistinę Eilato dalį, pavakarieniauti. Žmonių visur tikrai daug, maisto kainos labai nenustebino. Vakarienė su vynu, šviežiai spaustomis sultimis, sriuba, midijomis, kainavo apie 35 eur asmeniui. Ir dar buvome pavaišinti gal šešių rūšių mišrainėmis su itin skania duona.







Antra kelionės diena skirta Timna parkui. Pirmiausia parodo neilgą filmuką apie šio parko istoriją - nereikėtų šios vietos praleisti - vėliau daug aiškiau viskas atrodo parke. Timna parkas kiek panašus į Wadi Rum dykumą Jordanijoje ir neatrodo, kad gali kuo nors nustebinti, bet tai buvo tikrai geriausia mūsų aplankyta vieta.
Lankytojų centre darbuotojai labai maloniai ir išsamiai paaiškina rusų/anglų kalba, sužymi vietas, kur palikti automobilį, einant apžiūrėti objektų. Tik kai paklausiame kur palikti auto ir ilgiau pasivaikščioti, sako, kad ir taip užteks vaikščiojimų, nes iki objektų reikia paeiti, pakopti. Gerai, kad mes jos nepaklausėme ir nusprendėme rinktis ne tik važiuoti nuo objekto iki objekto, bet dalį kelio nueiti pėsčiomis.
Pirmas lankytinas objektas spiralinė kalva. Čia ilgai užtrukti nelabai verta - aišku nueiti, užkopti, apeiti. 

Toliau mažasis grybas - ta pati istorija. 

Trečias - grybas. 

Čia nusprendėme keisti taktiką, nebesilaikyti nurodymų ir eiti pėsčiomis. Truputį paklaidžioję ir nuėję ne ten, kur galvojome, kad einame, radome nerealų maršrutą, kuris tikriausiai buvo viso žygio viena iš geriausių dalių - nuėjome pėsčiomis per kalnus į Solomon Pillars, pakopinėjome padarytais laipteliais ir grįžome į automobilį jau lengvesniu keliu. Užtrukome porą valandų. 
















Tuomet automobiliu nuvažiavome prie ežero papietauti ir galiausiai aplankėme arkas. Va čia laiko pritrūko. Būčiau galėjusi kopinėti ir naršyti šias vietoves gerokai ilgiau, nes trasų čia ne viena, vietovės labai įspūdingos. Beveik bėgte prabėgau vieną juodą trasą, nes mano draugės jau nebenorėjo kopti. Palandžiojau po senovines vario šachtas. Tikrai labai įspūdinga - šiai vietai reikėtų pasilikti laiko. 






















Grįžę į apartamentus ir kiek pailsėję dar išeiname pasivaikščioti. Jausmas, kad visi išmirę. Restoranai, kurie prieš porą dienų buvo pilni žmonių, visai nedirba, visur tylu ramu. Vos randame kur pavakarieniauti.
Paskutinė diena skirta Povandeninei observatorijai ir ramiam relaksui pajūryje. Nesu visokių akvariumų gerbėja, bet šis visai patiko. Pirmiausia tuo, kad yra galimybė stebėti koralus ir žuvis jų natūralioje aplinkoje. Tai itin tinka tiems, kad nenori/bijo/negali snorklinti ar nardyti.



















Į oro uostą rekomenduojama atvykti likus trims valandoms iki skrydžio. Galėjome vykti gerokai vėliau, nes patikra neužtruko. Tiesa, mane kamantinėjo ilgokai, bet jokių nemalonių procedūrų nebuvo.
Tai toks mūsų savaitgalis. Jei dar kada sugalvosiu skristi į Izraelį, tai tik į šiaurinę dalį.