2017 m. lapkričio 19 d., sekmadienis

Portugalija. IV dalis - Coimbra, Tomar, Fatima, Evora

Portugalija. I dalis - Algarvė
Portugalija. II dalis - Sintra
Portugalija. III dalis - Mafra, Obidos, Balatha

Kuo toliau, tuo sunkiau rašyti apie buvusias keliones, kai jau beldžiasi naujos. Bet reikia susiimti ir pabaigti pasakojimą. Tuo labiau, kad liko tik (o gal net) pusė.
Rytas prasideda netoliese esančios bažnyčios varpų muzika. Taip, tikrų tikriausia muzika, o ne paprastu valandų mušimu.


Namai nelabai jaukūs, bet kiek mes čia būsime - šiandien mūsų kelias veda į Coimbrą - šešių karalių gimtinę ir seniausio šalies universiteto būstinę. Istorinėje miesto širdyje, aukštai virš Mondego upės stovi katedros, universitetas ir puikus muziejus. Suradę parkavimo vietą ir šiaip taip susiorientavę, kopiame į Alkasovos kalvą aplankyti katedrų ir svarbiausia universiteto







Paskutinis kadras man priminė Harį Poterį :)
Pasižvalgome kalvos viršūnėje, o po to mano ir mano kelionių draugių nuomonės ir keliai išsiskiria - jos eina lankyti muziejų, o man šiam momentui jų gana - noriu pasinerti į jaukių gatvelių labirintus ir mėgautis vienatve minioje. Taip praleidžiu porą valandų, nors būčiau galėjusi klaidžioti iki vakaro.






Aptikus tokią nerealią vietelę, kaip gi nesustosi puodelio espresso, žinoma su nata. Gėriau kavą ir tą nenusakomą atmosferą, jausmą, tvyrantį ore. Buvo taip gera. Kai atėjo laikas susimokėti, pasidarė nebe taip gera, nes paaiškėjo, kad neturiu grynųjų, o kortelėmis tame bariuke neaptarnavo. Savininkas papasakojo, kaip rasti bankomatą, tai leidausi jo ieškoti. Turiu pasakyti, kad nebuvo paprasat išsiimti pinigų - pirmiausia dėl to, kad pin kodas bankomate buvo iš 6 skaitmenų, o pas mus tik 4, buvau firdėjusi, kad gale reikia vesti nulius, pabandžiau, bet nepavyko. Tada radau kitą bankomatą, ten visai neatpažino mano kortelės, galiausiai trečiąjame bankomate mane aplankė nušvitimas. Yra mygtukas, su dviem nuliais (00) - jį ir reikėjo spausti. Laiminga gavusi pinigų, nuliuoksėjau laiptais aukštyn. Pamiršau paminėti, kad ten laiptai, laiptai, laiptai... 







Tos pora valandų praėjo itin greitai. Susitikę su bendrakeleivėmis nuėjome pietauti. Vaizdas gal ne itin gražus, bet skonis fantastiškas - aštuonkojo troškinys.  




Pavalgę jau klaidžiojome visos kartu. Ir tuomet nutiko nemalonus dalykas - vienai iš mūsų nutrūko sandalo dirželis. Iš esmės tai nieko tokio, bet žinant, kad dar laukia nemažai vaikščiojimo, tai nėra labai malonu. Bet štai laimingas atsitiktinumas - po kelių minučių prieiname batų taisyklą, kur malonus batsiuvys čia pat sutaiso dirželį. Turiu pasakyti, kad visos kelionės metu tik šią vieną taisyklą ir matėme. Matyt kažkas iš aukščiua rūpinosi mumis visos kelionės metu :)








Nerealiausia cukrainė su galybe nuostabiausių saldumynų. Buvo sunku atsispirti ir neprisipirkti visko,  ką akys mato.




Paklaidžioję po Coimbrą, svarstome, ką veikti toliau. važiuoti į Tomar ar Fatimą jau nebėra laiko, traukti namo dar nesinori. Panaršę internete, beveik pakeliui randame mietelį Ferreira do Zareze. Informacijos daug nerandame, bet pavilioja tai, kad jis įsikūręs prie upės.
Važiuojant atsiveria kraupoki neseniai praėjusio gaisro vaizdai.




Temstant pasiekiame miestelį, pasigrožime panorama ir sukame namo. Kitą dieną laukia Tomar ir Fatima.
Per atostogas man paprastai labai gaila laiko miegui, todėl keliuosi anksti, kad galėtume kuo daugiau nuveikti. Ne išimtis ir ši kelionė. Pakirdę ankstyvą rytą greitai pusryčiaujame ir netrukus vaikščiojame po dar snaudžiantį Tomar, kurį dar 1157 m. įkūrė Gualdimas Paisas, pirmasis tamplierių ordino Portugalijoje Didysis magistras. Pagrindinėje Respublikos aikštėje apžiūrime Sao Joao Baptista bažnyčią, pasivaikščiojame po senamiestį, kyštelime nosį į seniausią Portugalijos sinagogą, kurioje įkurtas mažas žydų muziejus, susirandame informacinį centrą, prisirenkame krūvą lankstinukų ir einame į pagrindinį turistų traukos centrą Kristaus vienuolyną, įkurtą 1160 m. Didžiojo Tamplierių ordino magistro.









Antrame aukšte matoma Didžioji galerija, pradėta statyti XVI a. viduryje. Ši galerija atspindi Jono III aistrą italų menui. Kampuose paslėpti įviji laiptai, vedantys į Pikio terasą






Viena iš žymiausių vienuolyno vietų - Šarola. XII a. tamplierių kolpytėlė - vienuolyno šerdis. Kaip ir daugelio jų šventyklų, jos planas pagrįstas Jeruzalės Šventojo kapo bažnyčios rotonda su centrinių altorių oktagonu. Tomaras tapo Kristaus ordino vadovų beveine Portugalijoje 1356 m., koplytėlės dekoracijos iliustruoja ordino gerovę. Paveikslai, freskos ir paauksuotos statulos po bizantišku kupolu buvo kruopščiai restauruojamos. Pastačius emanuelinė bažnyčią, šarolos šone buvo sukurta arkada joms abiems sujungti. Taip šarola tapo pagrindine bažnyčios koplyčia.






Įmantrus emanuelinis langas apvyniotas jūriniais motyvais.

  


Šis vienuolynas toks didelis, kad reikia skirti mažiausiai pusdienį, bent jau prabėgomis jį aplankyti. O norint labiau įsigilinti, pabūti ir pajausti jo dvasią nesunkiai galima praleisti visą dieną. Mes deja dienos neturime - laikas eiti pietauti ir toliau mūsų laukia Fatima.
Ieškodamos vietos papietauti trumpai pasivaikščiojame po miestą.





Susirandame TripAdvisor rekomenduojamą Taverna Antiqua. Oras nuostabus ir norėtųsi valgyti lauke, tačiau šios tavernos esmė, neskaitant puikaus maisto - interjeras. Viduje tamsu, pietaujame prie žvakių, darbuotojai apsirengę senoviniais rūbais. Maistas nuostabus. Aišku, tamsoje sunku gražiai nenufotografuoti, o ir pilvas maršus groja, bet tikrai rekomenduoju.



Važiuojant iš Tomar į Fatimą, bendrakeleivė pradeda sklaidyti info centre susirinktus lankstinukus ir randa, kad visai šalia Fatimos yra stalaktitų stalagmitų urvai. Jei buvote kur nors kitur, tai čia ypatingų stebuklų nepamatysi, bet vis tik praleidžiame puikią valandą







Fatima yra garsi religinė šventovė, prilygstanti Lourdes piligrimystės vietai Prancūzijoje. Neobarokinė kalkakmenio bazilika, kurios šonuose stovi šventųjų statulos, pasižymi 65 m. aukščio bokštu ir dvigubai didesne už Romos Šv. petro aikštę, asplanada.
Gegužės ir spalio 12 ir 13 dienomis atvyksta minios piligrimų, pagerbti Mergelės Marijos apsireiškimą trims vaikams. 1917 gegužės 13 d. dešimtmetė Lusija Santos su pussesere Žasina Marta ir pusbroliu Fransisku upės salos ąžuole išvydo švytinčią figūrą, kuri paliepė vaikams grįžti prie medžio spalio 13 d. Tą dieną su vaikais susirinko 70 tūkst. piligrimų. Vienintelė Liusija girdėjo "Fatimos paslaptis", kurias šventoji pranešė per paskutinį apsireiškimą. 
Didžiulį įspūdį palieka keliaklupsčia prie šventovės besiartinantys atgailautojai. Aukodamos už Švč. Mergelės Marijos stebuklus ir mes uždegėme po žvakelę.
Taip jau sutapo, kad visai neplanuotai, mes Fatimoje buvome spalio 11 d., t.y. pora dienų prieš Apsireiškimo šimtmečio minėjimą. Jei dar diena kita vėliau, būtume pataikę į nesusakomo dydžio renginį, kurio užuomazgas ir pasiruošimą jau galėjome stebėti.   










Beveik paskutinė kelionės diena - šiandien turime pasiekti Evorą, ką apžiūrėti ir kitą rytą jau Faro ir skrydis namo. Kaip jau minėjau anksčiau, keliaudamos rinkomės nemokamus kelius, tai mums leido ne tik sutaupyti pinigų, bet ir pamatyti šalies grožį, bei neplanuotai aplankyti įvairias vietas. Jau nepamenu miestelio, kuriame išvydome šiuos įtvirtinimus, pavadinimo, bet pamatę juos nusprendėme pramankštinti kojas ir užkopti apsižvalgyti. Keletas vaizdų




Evoroje turime tik vieną tikslą - pamatyti Kaulų koplyčią (Capela dos Ossos), o paskui ramiai praleisti laiką, veikščiojant siauromis mieto gatvelėmis. Evora mus pasitiko gal 30 lapsnių karščiu.






Apsilankymas Šv. Pranciškaus bažnyčios (Igreja Real de San Fransis) kaulų koplyčioje (Capela dos Ossos), nuteikia keistai. Pirmą kartą teko lankytis vietoje, kur visos sienos dekoruotos žmonių kaulais ir kaukolėmis. Sakoma, kad čia priskaičiuojama apie 5000 žmonių kaulų. Taip pat yra du stikliniai karstai su moters ir vaiko griaučiais. Kaulų koplyčia iškilo XVI a., kai reikėjo išspręsti žemės , skirtos laidojimui, problemą. Reikėjo perlaidoti maždaug 5000 vienuolių kūnus, tačiau šiam sumanymui pasipriešino vienuoliai. Jie perkėlė palaikų kaulus į vieną pašventintą koplyčią. Kaulus buvo nuspręsta demonstruoti gerai matomoje vietoje, o ne paslėpti, norint gyventojams priminti apie dvasines vertybes bei mirties neišvengiamumą. Prie koplyčios durų parašyta "Mes - čia esantys kaulai, jūs - tie kaulai, kurie dar čia būsite" (Nos ossos que aqui estamos, pelos vossos esperamos).











Karštis neleidžia mėgautis pasivaikščiojimu. Randame ramią vietą pavėsyje ir mėgaujamės sangria.


 Grįžtant prie automobilio, mūsų dėmesį paraukia kapinės. Užsukame apsižvalgyti.




Šiandien esame apsistoje nerealioje fermoje visai šalia Evoros. Svetingasis šeimininkas rekomenduoja keletą restoranų vakarienei. Viename iš jų apsilankome, išragaujame daugybę šaltų ir karštų užkandžių ir kitą rytą laikas grįžti į Faro.


Šiandien pasirenkame važiuoti greitkeliais. Norime dar kiek pasivaikščioti po Faro.




Praleidę kelias valandas Faro, papietaujame ir namai namučiai :)


Tokia mūsų - keturių moterų - kelionė po pietų ir vidurio Portugaliją. Liko dar tiek daug nepamatyta. Tikrai dar čia grįšiu - laukia Šiaurės Portugalija, o kur dar Azorai.
Ačiū, kad skaitėte.

Portugalija. I dalis - Algarvė
Portugalija. II dalis - Sintra
Portugalija. III dalis - Mafra, Obidos, Balatha



2 komentarai:

  1. Keliavote po labai gražias ir įdomias vietas.
    Ačiū, kad apie bankomatų niuansus parašėte. Ankščiau neteko girdėti tokio dalyko. :-)

    AtsakytiPanaikinti