Fuerteventūra. I dalis
Fuerteventūra. II dalis
SEPTINTOJI DIENA
Septintoji diena nušvinta ryšia saule ir šiluma. Vėjo nėra. Galiu ramiai važiuoti ten, kur nėra kelio, kur neveda navigacija. Pasitelkusi aukščiau minėtą aprašymą, google maps žemėlapį, navigaciją, salos žemėlapį, bandau suprasti, kur ir kaip turiu nuvažiuoti. Po neilgų klaidžiojimų randu va tokias rodykles. Kiek km neaišku, bet kelias neblogas, tai lėtai, bet užtikrintai kasuosi link vandenyno.
Sunku patikėti, kad tokiame mėnulio peizaže gali būti tiek spalvų. Oras puikus - saulė, lengvas vėjukas ir užburiantys vazdai. Besidairydama ir beaikčiodama apsižiūriu, kad guliu baloje.
Kažkur netoliese turi būti žvejų kaimelis. Žinau kryptį, bet nežinau atstumo. Navigacija rodo, kad yra pėsčiųjų takas, taigi ir patraukiu ta kryptimi. Vaizdai nuostabūs - nori dairyti, fotografuoti, gėrėtis. Taip pat neblogai būtų stebėti, kur dėti kojas, nes takas tai atsiranda, tai išnyksta. Tiesa paklysti būtų sudėtinga iš vienos pusės vandenynas - iš kitos kalnai. Lieka kokių 3 - 4 km. pločio juosta klaidžiojimams. Bet einu nenutoldama nuo vandenyjo ir po kokių trijų km. pasirodo namelių stogai, o paskui išnyra ir visas kaimelis.
Ką čia žmonės veikia, sunku įsivaizduoti. Mačiau vieną vyriškį miegantį, kitas vis vaikščiojo pirmyn atgal - tai į namelį, tai prie lagūnos, tai į kitą namelį. Trečias parėjo pagirdęs/pašėręs šunį. Tai tiek gyventojų. Jie vaidino, kad manęs nemato, aš taip pat neturėjau didelio noro juos kalbinti.
Vėl mano absoliučiai privatus paplūdimys. Išsimaudau, pasideginu, papietauju.
Ši vieta tikrai nuostabi ir turi būti Nr. 1 must see Fuerteventūroje. Tik nereikėtų čia važiuoti kelionės pradžioje, nes paskui galima šiek tiek nusivilti kitais vaizdais.
Prisibuvusi mėnulio peizaže, navigacijoje randu, kad netoliese yra trys vulkanai. Ir nors privažiuojamų automobiliu kelių iki jų nerodo, bandau ten patekti. Čia prasidėjo mano kelių valandų klaidžiojimas beveik bekelėmis, kartais pasimeldžiant automobilių Dievui, kad jis manęs neapleistų.
Kelią link pirmojo vulkano pastoja tvora su užrašu PRIVATE. Antras vulkanas paverstas mineralų karjeru. Trečiasis taip pat pusiau nukastas. Ant vulkanų užkopt nepavyko, bet pasivažinėjau ir pasivaikščiojau šauniai.
Fuerteventūra. II dalis
Ar pastebėjote, kad paskutiniu metu kaip iš gausybės rago pasipylė savęs ieškojimo, atradimo, išlaisvinimo ir kitokiausi įvairiausi straipsniai, mokymai, seminarai. Kiekvienas, nors kažką nuveikęs su savimi, manosi galintis skaityti paskaitas ir mokyti kitus gyventi. Man atrodo, kad posakiu "ieškau savęs", žmonės dažnai teisina ir maskuoja savo neveiklumą.
Posakis "Išeiti iš komforto zonos". Kas gi tai? Skambi frazė, ar realus būdas keisti gyvenimą? Ir ką mums, kiekvienam asmeniškai reiškia ši frazė. Ar tai kažkas didelio ir svarbaus ar maži kasdieniai dalykai? Jei pradedi galvoti apie grandiozinius dalykus, ką turi pakeisti savo gyvenime, kad išeitum iš komforto zonos, smegenys blokuojasi - "mes to negalime, tai per sudėtinga", o jei pradedi nuo paprastų dalykų, mažų žingsnelių, tuomet jos sako, "o, tai paprasta, mes tai galime". Ir veiksmas pradeda vykti. Mano manymu išeiti iš komforto zonos, tai nors kiek pakeisti nusistovėjusią rytiną ir daryti ką nors kita ar bent jau kitaip, nei darei iki šiol. Gal tik pakeisti maršrutą einant ar važiuojant į darbą. Gal vietoj įprasto puodelio kavos išgerti sulčių. Gal vietoje serialo išjungti televizorių ir pažaisti su vaikais, pakalbėti su vyru/žmona, paskaityti knygą ar pagulėti vonioje. Gal pirmiausia pradėti stebėti save - ką darau automatiškai - atsikėlusi įjungiu televizorių, klausau visada tos pačios radijo stoties važiuodama į darbą. Didžiąją dalį laiko leidžiame automatiškai, nesusimąstydami. O kas būtų, jei pamąstytume ir sąmoningai suvoktume savo veiksmus, o paskui keistume savo elgesį.
Posakis "Išeiti iš komforto zonos". Kas gi tai? Skambi frazė, ar realus būdas keisti gyvenimą? Ir ką mums, kiekvienam asmeniškai reiškia ši frazė. Ar tai kažkas didelio ir svarbaus ar maži kasdieniai dalykai? Jei pradedi galvoti apie grandiozinius dalykus, ką turi pakeisti savo gyvenime, kad išeitum iš komforto zonos, smegenys blokuojasi - "mes to negalime, tai per sudėtinga", o jei pradedi nuo paprastų dalykų, mažų žingsnelių, tuomet jos sako, "o, tai paprasta, mes tai galime". Ir veiksmas pradeda vykti. Mano manymu išeiti iš komforto zonos, tai nors kiek pakeisti nusistovėjusią rytiną ir daryti ką nors kita ar bent jau kitaip, nei darei iki šiol. Gal tik pakeisti maršrutą einant ar važiuojant į darbą. Gal vietoj įprasto puodelio kavos išgerti sulčių. Gal vietoje serialo išjungti televizorių ir pažaisti su vaikais, pakalbėti su vyru/žmona, paskaityti knygą ar pagulėti vonioje. Gal pirmiausia pradėti stebėti save - ką darau automatiškai - atsikėlusi įjungiu televizorių, klausau visada tos pačios radijo stoties važiuodama į darbą. Didžiąją dalį laiko leidžiame automatiškai, nesusimąstydami. O kas būtų, jei pamąstytume ir sąmoningai suvoktume savo veiksmus, o paskui keistume savo elgesį.
Ši kelionė man buvo kupina apmąstymų, dvejonių, taip pat ramaus buvimo. Tiesiog buvimo, be jokių išankstinių įsitikinimų, tikslų, be noro būtinai kažkur neiti, nuvažiuoti, pamatyti, sužinoti. Svarbu buvo tiesiog būti.
Keliauti vienai. Ar tai baisu, ar sudėtinga, ar beprotiška, ar visai paprasta. Priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Manau, kad tai tam tikras iššūkis, daugybė pirmų kartų, kai nėra kam palaikyti už rankos, paguosti, padėti, patarti. Bet kartu ir galimybė - išbandyti save nestandartinėse situacijose, padaryti tai, ko dar neteko daryti. Turiu pasakyti, kad tai nuostabus jausmas. Pamenu, kaip prieš keletą metų pirmą kartą kopiau į kalnus. Maniau, kad mirsiu. Buvo taip beprotiškai sunku, kad sakiau, daugiau niekada. Bet tai nesustabdė manęs pabandyti dar kartą. Kitais metais buvo šiek tiek lengviau, o trečiaisiais supratau, kad užsikabinau. Dabar svarbu, kad tai netaptų dar viena rutina, kad išėjimas iš komforto zonos netaptų nauja komforto zona.
Dar daug galvojau apie tikslus. Ar turėti tikslą yra gerai ar blogai? Visuotinai priimta, kad reikia turėti tikslą. Gyvenimo, kelionės, karjeros ir t.t. Aš su tuo ne visai sutinku. Tikslas riboja, tikslas temdo kūrybos ir keliavimo per gyvenimą džiaugsmą. Jei visa energija skiriama tikslui pasiekti, tai tai, kas vyksta pakeliui į tikslą netenka prasmės, yra nubraukiama, kaip nesvarbūs dalykai, tik kaip priemonės tikslui pasiekti. Jei susikuri sunkiai pasiekiamus tikslus, pavyzdžiui, jei mano tikslas būtų kelionė aplink pasaulį. Ir ne bet kokia, o I klase. Taip, labai norėdama gal ir įgyvendinsiu šį tikslą po kokių dvidešimties metų, visko atsisakydama, taupydama kiekvieną centą. Juk tai Didžiajam tikslui. Tik ar pasiekus jį neapims nusivylimas, kad iššvaistei daugybę metų ir nesimėgavai gyvenimu. Nebuvai čia ir dabar, bet kažką darei ateičiai, kuri gali ir neateiti. Turėti tikslą gal ir neblogai, jei kartu nepamiršti mėgautis ėjimu į jį.
Grįžtant prie mano kelionės. Liko dvi dienos ir paskendau svarstymuose, ką veikti per šias dienas. Turėjau mintį aplankyti Lanzarotę, bet paskui ją atmečiau. Taip, per dieną aš ją aplankyčiau "dėl pliuso". Apvažiuočiau automobiliu, sustodama apžvalgos aikštelėse ir galėčiau pasakyti, kad buvau. Bet ar man to reikia? Greičiausiai ne.
ŠEŠTOJI DIENA
Ji vėl kiek apniukusi. Turiu pasiplanavusi du maršrutus - vienas aplankyti keletą paplūdimių, antras susirasti vieną paslaptingą vietą, apie kurią perskaičiau šiame bloge. Bloge aprašyta vieta yra netoli kaimelio Pozo Negro, kurį ir šiaip planavau apžiūrėti. Išvažiuodama galvojau, kad šiandien lankysiu paplūdimius, o rytojui, paskutinei dienai, pasiliksiu pačią įdomiausią kelionę, bet važiuodama persigalvojau ir patraukiau į Pozo Negro. Atvažiavus į kaimelį mane pasitiko toks vėjas, kad net stovėti buvo sunku. Jis nešė viską, kad nepritvirtinta, plėšė stogų gabalus, lenkė prie žemės palmes. Nešamas smėlis atrodė gali prakirsti odą.
Pasivaikščiojus keletą minučių, supratau, kad nieko gero iš mano šios dienos plano nebus. Planavau aplankyti paplūdimius, o jie kitoje salos pusėje - gal ten vėjas bus mažesnis. Vykstu.
Pirmas paplūdimys Playa de Valle. Privažiavimas keistas - likus gal kilometrui iki paplūdimio baigiasi asfaltas ir prasideda jau įprastas gan akmenuotas kelias. Kadangi porą dienų lijo, tai vietomis dar ir paplautas. Bet pasiekti paplūdimį įmanoma. Keli namai, restoranas, kuris greičiausiai nedirba. Stichija šėlsta. Įsitaisau uolų plyšyje ir gėriuosi. Buvo noras dar kiek paeiti, kad būčiau arčiau stichijos, bet kaip dažną kartą šioje kelionėje, teko sau priminti "esi viena, jei kas atsitiks, ne tai, kad nebus kam padėti, nes aplink nėra nieko, bet dar ir neras čia tavęs niekas". Taigi, likau kur buvusi ir teisingai padariau, nes besėdint prasidėjo potvynis ir netyčia galėjau likti atkirsta nuo kranto. Buvo atvažiavę dar pora automobilių, bet iš vieno tiesiog pafotografavo pro langą, iš kito išvirto keletas jaunuolių, kurie, greit pasifotografavę, taip pat greit ir dingo. Po kurio laiko mane iš jaukios vietelės iškrapštė prasidėjusi liūtis.
Kitas paplūdimys - Los Molinos miestelis. Atvažiavus čia radau gan daug automobilių. Yra įrengtas užlipimas pasigėrėti vandenynu. Bet yra ir kita galimybė - užlipti ant uolų ir pamatyti visą paplūdimį iš viršaus. Viršuje vėlgi galima rasti užuovėją iš akmenų. Šiandien supratau, kodėl žygių aprašymuose yra akcentuojama, jei didelis vėjas, laikykitės toliau nuo uolų krašto.
Kitas taškas El Cotillo miestelis ir Faro del Toston švyturys. Miestelis kurortinis. Gal ir visai neblogas variantas gyventi - ramus, lyginant su pietiniais kurortais ar Corralejo, kur minios žmonių, bet čia neužsibūnu ir važiuoju link švyturio.
Švyturys nieko įspūdingo, gražūs aplink plytintys lavos laukai ir labai įdomūs mėlyni gyviai.
Iš čia netoli Corralejo, taigi važiuoju apžiūrėti didžiojo paplūdimio. Jis tikrai milžininškas, tęsiasi kilometrus. Vaikams turėtų būti smagu leisti čia laiką. Nekreipdami dėmesio į vėją, jie bėgiojo, ritosi nuo kopų, žarstė smėlį, krito ir vėl kilo...
Pasivakščiojus po paplūdimį, pasigėrėjus kaituotojų virtuoziškais skrydžiais, nuėjau vakaroti su knyga į Corralejo krantinę. Taip praėjo šeštoji diena
Grįžtant prie mano kelionės. Liko dvi dienos ir paskendau svarstymuose, ką veikti per šias dienas. Turėjau mintį aplankyti Lanzarotę, bet paskui ją atmečiau. Taip, per dieną aš ją aplankyčiau "dėl pliuso". Apvažiuočiau automobiliu, sustodama apžvalgos aikštelėse ir galėčiau pasakyti, kad buvau. Bet ar man to reikia? Greičiausiai ne.
ŠEŠTOJI DIENA
Ji vėl kiek apniukusi. Turiu pasiplanavusi du maršrutus - vienas aplankyti keletą paplūdimių, antras susirasti vieną paslaptingą vietą, apie kurią perskaičiau šiame bloge. Bloge aprašyta vieta yra netoli kaimelio Pozo Negro, kurį ir šiaip planavau apžiūrėti. Išvažiuodama galvojau, kad šiandien lankysiu paplūdimius, o rytojui, paskutinei dienai, pasiliksiu pačią įdomiausią kelionę, bet važiuodama persigalvojau ir patraukiau į Pozo Negro. Atvažiavus į kaimelį mane pasitiko toks vėjas, kad net stovėti buvo sunku. Jis nešė viską, kad nepritvirtinta, plėšė stogų gabalus, lenkė prie žemės palmes. Nešamas smėlis atrodė gali prakirsti odą.
Pasivaikščiojus keletą minučių, supratau, kad nieko gero iš mano šios dienos plano nebus. Planavau aplankyti paplūdimius, o jie kitoje salos pusėje - gal ten vėjas bus mažesnis. Vykstu.
Pirmas paplūdimys Playa de Valle. Privažiavimas keistas - likus gal kilometrui iki paplūdimio baigiasi asfaltas ir prasideda jau įprastas gan akmenuotas kelias. Kadangi porą dienų lijo, tai vietomis dar ir paplautas. Bet pasiekti paplūdimį įmanoma. Keli namai, restoranas, kuris greičiausiai nedirba. Stichija šėlsta. Įsitaisau uolų plyšyje ir gėriuosi. Buvo noras dar kiek paeiti, kad būčiau arčiau stichijos, bet kaip dažną kartą šioje kelionėje, teko sau priminti "esi viena, jei kas atsitiks, ne tai, kad nebus kam padėti, nes aplink nėra nieko, bet dar ir neras čia tavęs niekas". Taigi, likau kur buvusi ir teisingai padariau, nes besėdint prasidėjo potvynis ir netyčia galėjau likti atkirsta nuo kranto. Buvo atvažiavę dar pora automobilių, bet iš vieno tiesiog pafotografavo pro langą, iš kito išvirto keletas jaunuolių, kurie, greit pasifotografavę, taip pat greit ir dingo. Po kurio laiko mane iš jaukios vietelės iškrapštė prasidėjusi liūtis.
Kitas paplūdimys - Los Molinos miestelis. Atvažiavus čia radau gan daug automobilių. Yra įrengtas užlipimas pasigėrėti vandenynu. Bet yra ir kita galimybė - užlipti ant uolų ir pamatyti visą paplūdimį iš viršaus. Viršuje vėlgi galima rasti užuovėją iš akmenų. Šiandien supratau, kodėl žygių aprašymuose yra akcentuojama, jei didelis vėjas, laikykitės toliau nuo uolų krašto.
Kitas taškas El Cotillo miestelis ir Faro del Toston švyturys. Miestelis kurortinis. Gal ir visai neblogas variantas gyventi - ramus, lyginant su pietiniais kurortais ar Corralejo, kur minios žmonių, bet čia neužsibūnu ir važiuoju link švyturio.
Švyturys nieko įspūdingo, gražūs aplink plytintys lavos laukai ir labai įdomūs mėlyni gyviai.
Iš čia netoli Corralejo, taigi važiuoju apžiūrėti didžiojo paplūdimio. Jis tikrai milžininškas, tęsiasi kilometrus. Vaikams turėtų būti smagu leisti čia laiką. Nekreipdami dėmesio į vėją, jie bėgiojo, ritosi nuo kopų, žarstė smėlį, krito ir vėl kilo...
Pasivakščiojus po paplūdimį, pasigėrėjus kaituotojų virtuoziškais skrydžiais, nuėjau vakaroti su knyga į Corralejo krantinę. Taip praėjo šeštoji diena
SEPTINTOJI DIENA
Septintoji diena nušvinta ryšia saule ir šiluma. Vėjo nėra. Galiu ramiai važiuoti ten, kur nėra kelio, kur neveda navigacija. Pasitelkusi aukščiau minėtą aprašymą, google maps žemėlapį, navigaciją, salos žemėlapį, bandau suprasti, kur ir kaip turiu nuvažiuoti. Po neilgų klaidžiojimų randu va tokias rodykles. Kiek km neaišku, bet kelias neblogas, tai lėtai, bet užtikrintai kasuosi link vandenyno.
Pakeliui natūralūs apartamentai su viduje įrengtu ugniakuru ir niša miegamąjam. Iš kitos uolos pusės dar ir vaikų/tarnaitės kambarys - visai galima būtų gyventi.
Sunku patikėti, kad tokiame mėnulio peizaže gali būti tiek spalvų. Oras puikus - saulė, lengvas vėjukas ir užburiantys vazdai. Besidairydama ir beaikčiodama apsižiūriu, kad guliu baloje.
Kažkur netoliese turi būti žvejų kaimelis. Žinau kryptį, bet nežinau atstumo. Navigacija rodo, kad yra pėsčiųjų takas, taigi ir patraukiu ta kryptimi. Vaizdai nuostabūs - nori dairyti, fotografuoti, gėrėtis. Taip pat neblogai būtų stebėti, kur dėti kojas, nes takas tai atsiranda, tai išnyksta. Tiesa paklysti būtų sudėtinga iš vienos pusės vandenynas - iš kitos kalnai. Lieka kokių 3 - 4 km. pločio juosta klaidžiojimams. Bet einu nenutoldama nuo vandenyjo ir po kokių trijų km. pasirodo namelių stogai, o paskui išnyra ir visas kaimelis.
Ką čia žmonės veikia, sunku įsivaizduoti. Mačiau vieną vyriškį miegantį, kitas vis vaikščiojo pirmyn atgal - tai į namelį, tai prie lagūnos, tai į kitą namelį. Trečias parėjo pagirdęs/pašėręs šunį. Tai tiek gyventojų. Jie vaidino, kad manęs nemato, aš taip pat neturėjau didelio noro juos kalbinti.
Vėl mano absoliučiai privatus paplūdimys. Išsimaudau, pasideginu, papietauju.
Prisibuvusi mėnulio peizaže, navigacijoje randu, kad netoliese yra trys vulkanai. Ir nors privažiuojamų automobiliu kelių iki jų nerodo, bandau ten patekti. Čia prasidėjo mano kelių valandų klaidžiojimas beveik bekelėmis, kartais pasimeldžiant automobilių Dievui, kad jis manęs neapleistų.
Kelią link pirmojo vulkano pastoja tvora su užrašu PRIVATE. Antras vulkanas paverstas mineralų karjeru. Trečiasis taip pat pusiau nukastas. Ant vulkanų užkopt nepavyko, bet pasivažinėjau ir pasivaikščiojau šauniai.
AŠTUNTOJI DIENA
Šiandien išvykstu. Pasitikus saulę ir pavalgius pusryčius, atsisveikinu su svetingaisiais šeimininkais ir traukiu į kelią. Turiu visą pusdienį. Oro uoste turiu būti tik 15 val.
Pirmąją dieną pravažiavau kažkokį objektą, paskui kažkurią dieną vėl pravažiavau nesustojusi. Šiandien turiu laiko apžiūrėjimui. Pasirodo galima užkopti iki trijų šaltinių, kitu keliu dar kažkokį miradorą pasiekti. Aš pasiruošusi skrydžiui, tik kol kas apsiavusi basutėmis. Takas atrodo platus, paprastas. Galvoju lengvai pasivaikščiosiu ir tiek. Bet kalnuose reikia būti pasiruošus viskam. Iš pradžių lengvas takas vėliau virsta gan stačiu kopimu. Tiesa neilgu.
Pasiekus pirmąjį šaltinį tampa aišku, kad iki kitų vedantis kelias vis akmenuotesnis ir statesnis. Su normaliais batais ir apranga, tai būtų paprasta, bet šį kartą sukuosi atgal. Geriau aplankysiu paplūdimį.
Tarp Puerto del Rosario mieto ir oro uosto yra gražus Playa Blanca paplūdimys. Čia praleidžiu porą valandų, vėliau išgeriu kavos ir jau laikas į oro uostą. Automobilį priduodant tik paklausia, ar pilnas bakas kuro, tą patvirtinus, daugiau jokių formalumų - niekas net neina iki automobilio.
Važiuodama į priekį planavau nufotografuoti ir pagirti stoties tualetą. Jis mokamas - 2,5 zloto, bet labai tvarkingas, švarus ir net sakyčiau su pretenzijomis į prabangą :)
Sulaukiu autobuso ir be jokių nuotykių namo.
Ačiū, kad skaitėte. Iki naujų susitikimų.
Šiandien išvykstu. Pasitikus saulę ir pavalgius pusryčius, atsisveikinu su svetingaisiais šeimininkais ir traukiu į kelią. Turiu visą pusdienį. Oro uoste turiu būti tik 15 val.
Pirmąją dieną pravažiavau kažkokį objektą, paskui kažkurią dieną vėl pravažiavau nesustojusi. Šiandien turiu laiko apžiūrėjimui. Pasirodo galima užkopti iki trijų šaltinių, kitu keliu dar kažkokį miradorą pasiekti. Aš pasiruošusi skrydžiui, tik kol kas apsiavusi basutėmis. Takas atrodo platus, paprastas. Galvoju lengvai pasivaikščiosiu ir tiek. Bet kalnuose reikia būti pasiruošus viskam. Iš pradžių lengvas takas vėliau virsta gan stačiu kopimu. Tiesa neilgu.
Pasiekus pirmąjį šaltinį tampa aišku, kad iki kitų vedantis kelias vis akmenuotesnis ir statesnis. Su normaliais batais ir apranga, tai būtų paprasta, bet šį kartą sukuosi atgal. Geriau aplankysiu paplūdimį.
Tarp Puerto del Rosario mieto ir oro uosto yra gražus Playa Blanca paplūdimys. Čia praleidžiu porą valandų, vėliau išgeriu kavos ir jau laikas į oro uostą. Automobilį priduodant tik paklausia, ar pilnas bakas kuro, tą patvirtinus, daugiau jokių formalumų - niekas net neina iki automobilio.
Skrydis prailgo. Varšuvoje leidžiamės apie 12 nakties, taksi nuvykstu į viešbutį netoli oro uosto, ryte vėl taksi atgal iki oro uosto ir Modlin bus nuveža mane į Varšuvą. Beje, pirmąjame 7 val. ryto autobuse, buvau vienintelė keleivė. Varšuvoje rūką kartais praplėšia saulės spinduliai. Pasivaikščioju, autobusų stotyje išgeriu kavos su maloniosios viešbučio šeimininkės suteptais sumuštiniais.
Važiuodama į priekį planavau nufotografuoti ir pagirti stoties tualetą. Jis mokamas - 2,5 zloto, bet labai tvarkingas, švarus ir net sakyčiau su pretenzijomis į prabangą :)
Sulaukiu autobuso ir be jokių nuotykių namo.
Ačiū, kad skaitėte. Iki naujų susitikimų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą