...surask, ko nepametus... ne tik apie keliones: Senja, Barden kalnas (trečioji diena)

Norvegijos šiaurėje oras retai būna, kaip kokioje Ispanijoje vidurvasarį. Niekada nežinai, kas tavęs laukia rytoj ar net už keletos minučių. Iki man atskrendant lijo kasdien ir pranašavo lietų visas ateinančias dienas. Bet, pabudusi vis aptinku tą pačią niekaip nenusileidžiačią saulę. Kol ji mane lepina, skubu įkopti į Barden kalną. Prisiskaičiau apie pelkes kalne, apie tai, kad į šį kalną nereikėtų kopti turintiems aukščio baimę. Aš aukščio bijau, bet mano santykis su ta baime gan keistas. Bijoti tai bijau, bet jei yra galimybė užsikarti kur nors, tai būtinai užsikarsiu.

Vakar, važiuodama nuo Seglos, radau tako į Barden pradžią. Taigi šiandien jau be didelių problemų randu savo kopimo pradžios tašką.

Nedidukė stovėjimo aikštelė prieš pat tunelį. Iš šios vietos prasideda kopimas į dvi viršukalnes - Barden ir Keipen. Barden žemesnė, atstumas mažesnis, bet, pradėjus kopti dar abejojau, kurią pasirinksiu - gal nuspręsiu įveikti Keipen.

Kopimo pradžia man dažniausiai primena Lenkiją - norėdami iš Lietuvos pasiekti Europą, būtinai turime pervažiuoti Lenkiją - ji didelė, važiavimas nuobodus, keliai ne per geriausi, bet vėliau būname apdovanojami už kantrybę. Taip buvo ir čia - lipu lipu, vaizdo jokio, kojos slidinėja po dumblą. Nuobodu, sunku. Takas beveik nepažymėtas, reikia ieškoti sausesnių vietų ir dar nepamesti tako. Žiūrint į viršų atrodo, kad tai nesibaigs niekada. Bet viskas kada nors baigiasi. Užkopus ant pirmojo kalnagūbrio vėl yra kur akis paganyti ir atsiveria antras kvėpavimas.

Vėl išvystu Fjordgård miestelį, vandenį, uolas, nusidriekusias toli toli. Bandau dairytis į kurią pusę eiti. Į kairę turi būti Barden, į dešinę - Keipen. Dešinėje greituoju būdu neaptikus jokio žymėjimo, pasuku į kairę - kopsiu į Barden.

Pažvelgus atgal matosi manęs laukiantis automobiliukas. Mažutis mažutis.

Kopiant dažnai būna, kad negali patikėti, kur netrukus teks atsidurti. Žvelgdama į šią uolą dešinėje niekaip negalėjau patikėti, kad teks ant jos užlipti - maniau, kad bus koks nors apėjimas aplink. Paaiškejo, kad nieko panašaus - teko kabarotis.

Eidama pradėjau suprasti, kodėl buvo užsiminta apie aukščio baimę - takelis siaurutis, dar periodiškai ir koks akmuo po kojomis. Tolumoje raudoni taškai žymi maršrutą.

Kairėje matosi viršukalnė. Įsivaizduoju, kad tai jau kelionės tikslas, bet ne - tai tik dar vienas tarpinis kalniukas, kurį reikės perlipti.

Vaizdai, vaizdeliai...

Pamačiusi šį vaizdą jau nemaniau, kad tai galutinis taškas. Atrodė, kad negali būti taip lengva ir paprasta. Bet ir buvo mano tikslas - Barden kalnas.

Užkopus į viršūnę kaip tik paskambino vyras - negalėjau nieko rišlaus pasakyti, tik aikčiojau.

Čia matosi Segla viršukalnė, kurios taip ir neįveikiau. Pasirodo įmanoma nusileisti nuo Barden ant tos tarpinės keteros ir nuo jos užkopti į Seglą, o tada nusileisti į miestelį. Tik reikia vairuotoją turėti, kad atvažiuotų pasiimti. Taip įmanoma praleisti vieną nuobodžią kopimo dalį ir nereikėtų grįžti tuo pačiu maršrutu. Gal kada nors... Yra žmonių, su kuriais norėčiau dar kartą pakopinėti šiais kalnais.

Viršukalnėje praleidau daugiau kaip valandą - klausiausi vėjo, vandens, paukščių ir leidau klajoti savo mintims.

Truputį pasimaiviau.

Viršukalnėje radau prancūzų porą, paskui dar atėjo ir pora norvegų su šunimi. Tai va ir "nutraukė" mane.

Kopiant į kalnus vienai yra ir privalumų ir trūkumų. Šį kartą trūkumas buvo vienas - nebuvo kam nufotografuoti. O privalumų devynios galybės. Pabuvimas su savimi, atsakomybė už kiekvieną savo žingsnį, tiesiogine prasme ir t.t.

Kolegoms keliautojams išėjus ir pakankamai pasimėgavusi ramybe bei vienatve, pradėjau leistis ir aš. Leidžiantis reikėjo aplankyti kiekvieną pamatytą iškyšulį, užlipti ant kiekvienos bent kiek aukščiau kyšančios uolos. Buvo taip nežemiškai gera, kad tiesiog leistis žemyn negalėjau - vis tempiau ir tempiau laiką, kad tik dar pabūti.

Vinguriavo takelis, tarp akmenėlių pilkų... Ir neatėjo joks bernelis jokiu laikuuuuu... Ėjau aš viena, vienut vienutėėėėlėėėė visu keliuuuu

Šia nuotrauka norėjau parodyti, kad visos (na gal beveik) aikčioti verčiančios nuotraukos ant skardžių, akmenų ir t.t. iš tiesų yra labai nesunkiai padaromos. Ant šio akmens buvau užkopusi. Jei kas nors būtų nufotografęs tinkamu rakursu, būtų buvusi oi kokia įspūdinga nuotrauka. O iš tiesų dažnu atveju kažkur užlipti visai nesunku - tik reikia nugalėti aukščio baimę. Realiai eini ir iš viršaus nematai, kad ta uola (akmuo) kabo ore. O kas nors iš šono tą mato.

Labai norėjau rasti sniego ir man pavyko - rasti, pačiupinėti, pagulėti jame

Va ten, aukštai, ką tik buvau. Ant paties kraščiuko stovėjau, kojas nuo pasaulio krašto nukorusi sėdėjau

Maršrutas ir statistika. Nuėjau 8 km, užtrukau 5,5 val (įskaitant visas meditacijas viršukalnėje ir lyrinius nukrypimus kopinėjant), aukščiausias taškas 665 m, didžiausias pakilimas 563 m. Taip, tai nėra įspūdingi skaičiai, bet tikslas ir nebuvo jų siekimas. Tikslas buvo mėgavimasis buvimu.

Tiesa, šiandien taip pat supratau, kad vis tik esu gerokai kvaištelėjusi :)

Grįžtant į fermą dar keliose vietose stabtelėjau.