Kaip aš sveikatintis važiavau (pradžia)

Po ilgos ir sudėtingos žiemos, bei alinančio darbais ir rūpesčiais pavasario, nusprendžiau, kad laikas pailsėti. Pastaruoju metu mano poilsis buvo gerokai aktyvus ir man tai patiko. Deja, grupė, su kuria atostogavome kelerius pastaruosius metus, truputį pakriko. Atsivėrė galimybė naujoms patirtims, galimybėms, iššūkiams, todėl nusprendžiau paieškoti ko nors panašaus, gal mažiau ekstremalaus, bet ganėtinai aktyvaus. 

Netikėtai visagaliame facebooke kažkas pasidalino nuoroda apie sveikatingumo stovyklą Andalūzijoje. Perskaičius aprašymą, mažumėlę pasidomėjus, kelionė pasirodė net labai patraukli. Anksčiau keliavome mažomis grupėmis (8-12 žmonių), taigi šis kriterijus (grupės dydis, o gal tiksliau, mažumas) buvo pirmasis, kurį ir žodžiu, ir raštu uždaviau stovyklos organizatorei. Kitas klausimas buvo apie kelionės dalyvių amžių – man buvo svarbu, kad nebūtų itin didelių amžiaus skirtumų. Mano kuklia nuomone, surinkti didesnę nei dešimties dalyvių, įvairaus amžiaus bei pomėgių grupę, ja tinkamai rūpintis, organizuoti užsiėmimus, žygius ir t.t. reikalauja nemažų sugebėjimų ir pastangų.

Ir raštu, ir žodžiu buvau maloniai patikinta, kad planuojama grupė apie dešimt žmonių, visi dalyviai (o tiksliau dalyvės) yra “vyresnio amžiaus jaunimas” ir keturi personalo žmonės. Stovyklas organizuoja, kaip mane informavo, jau keletą metų, viskas yra atidirbta ir aišku. Tai man labai tiko. Laukiau nekantriai ir iš anksto mėgavausi atostogomis. Dėdamasi daiktus pagalvojau apie vairuotojo pažymėjimą, bet viskas bus suorganizuota - kam jo? Labai didelė klaida :) Išaušo kelionės diena. 

Palikę saulėtą ir žydinčią Lietuvą, pliaupiant lietui, bei pučiant štorminiam vėjui, pasiekėme kelionės tikslą – Isla Canela miestelį Andalūzijos pakraštyje. Čia ir prasidėjo pirmosios staigmenos. Paaiškėjo, kad dalyvių yra ne +-10 ir 4 personalo nariai, o viso 23 žmonės, iš kurių du maži vaikai ir dar nemažai žmonių, nesusijusių su stovyklos idėjomis. Sudėtinga buvo netgi tilpti prie stalo - sėdėjome ne tik ant kėdžių ir sofų, bet ir ant sofų porankių. Pasijutau apgauta ir sutrikusi, bet pagalvojau, kad išsimiegojus ir pailsėjus, bus geriau. Bet geriau nebuvo. O gal vis tik buvo... 

Gyvenome dviejose vilose su baseinais. Valgėme organizuotai. Mūsų virtuvės Deivė Snieguolė, kiekvieną dieną lepino gomurius ir kitus pojūčius žaliavalgiškais, o kartą per dieną veganiškais troškiniais, bet vis tiek su daug žalių daržovių. Jau neprisiminsiu, kurią dieną koks valgis buvo, tik parodysiu keletą patiekalų.

Kaimelis Isla Canela panašus į Šventają - tylus, ramus. Vienintelė pramoga - pasivaikščiojimas pakrante. Pirmą, antrą dieną buvo visai įdomu. Tiesa, oras toks, kad net senbuviai nelabai pamena ir visiškai nebūdingas šiam metų laikui. Primenu, kad buvo gegužės pradžia, kai Lietuvą lepino karščiai ir saulė. Čia kartais buvo šalta net apsirengus viską, ką turėjau. Tiesa, turėjau ne kažin ką - skridau tai į pietus. Vaikščiojame palei vandenyną, aptinkame promenadą, vedančią (kaip vėliau sužinojome) į uostą. 

Šios kavinės savininkai turėjo nemalonią patirtį, kai vandenynas nusprendė sugriauti jų kavinės terasą. Ne pirmą kartą buvau prie vandenyno, bet pamatyti ir patirti tokį šėlsmą dar neteko. Iš pradžių buvo nesmagu - atvykus ten kur teoriškai turėtų būti šilta, rasti tokį orą, bet gerai pagalvojus, jei oras būtų geras, tai būtų visai tingios atostogos, o dabar buvome priverstos judėti, jau vien dėl to, kad nesušaltume. 

Gal trečią stovyklos dieną turėjome užrašyti savo lūkesčius iš stovyklos. Mano buvo du – ugdyti vidinę ramybę ir toleranciją. Progų tam gavau su kaupu.

Visa stovykla buvo pilna didesnių ir mažesnių nesusipratimų.

Nebuvo aišku, ką ir kada veiksime, kur eisime ar neisime. Tylėti prie stalo ar triukšmauti, keliauti? – ne, ne to čia atvažiavome. Natūralus klausimas, o ko? Teoriškai sveikatintis, sportuoti, eiti į žygius, mokytis kvėpavimo terapijų ir t.t. Praktiškai – pusantros valandos pasivaikščiojimas su itin lengva makštele, maudymasis vandenyne (čia geroji dalis), meditacijos užuomazgos su meditacijų ir kovos menų mokytoju Ralfu – man patiko jo vedami užsiėmimai, tik trūko tiesioginio bendravimo (ne per vertėją), trūko įvado į tai kas vyko, teorinių žinių, kodėl tai reikia daryti, kuo mums tai padeda ir t.t. 

Kas dar? Šiaurietiško ėjimo lazdo buvo, bet kaip jomis naudotis, kaip reikia eiti niekas nemokė. Truputį pramokau dėka seniai praktikuojančios kolegės, jos dėka sužinojau, ką daryti su volais, kurie ten kažkodėl buvo, bet su jais niekas nieko nedarė.

Buvo ir visai nesmagų momentų, kai susipyko stovyklos vadovės, kai viena kritikavo kitą, kai gavau pastabą, kad rytinio skaitinio metu paprašiau išvesti vaikus (kurių stovykloje iš viso neturėjo būti), kai meditacios vykdavo aplink spragsint fotaparatui ir lakstant vaikams.

Taigi, mano bendras stovyklos įsivaizdavimas buvo toks – susitinka maža vienminčių grupė, kartu valgo, medituoja, sportuoja, eina į žygius, klausosi paskaitų, keliauja. 

Deja, viskas buvo visai ne taip - buvo bandyta padaryti parodomąją reklaminę stovyklą, kartu pasikviečiant pailsėti gimines, vaikus, anūkus, fotografę, žurnalistes. Gaila, kad apie tai pamiršo informuoti stovyklautojus, kurie už visa tai sumokėjo.

Manau, kad bandant derinti šeimos atostogas, rūpestį dėl stovyklos reklamavimo ir pačios stovyklos, labiausiai nukentėjo stovykla.
Truputį papildysiu, kad neturiu jokių pretenzijų ten buvusiems žmonėms - fotografė puiki, nuotraukos labai jautrios, šiltos. Abi žurnalistės malonios moterys, su kuriomis smagu bendrauti. Viskas, atskirai paėmus puiku, tik pateikta buvo ne taip. Pirmiausia aišku, kad buvau suklaidinta dėl dalyvių kiekio, paskui pati organizacija pabiro, nes nesusitvarkė su situacija - kadangi žmonės atvažiavo vedini skirtingų tikslų, tai suburti komandos nebuvo įmanoma. Apie tokią smulkmeną - paklausti, ar mes nieko prieš, kad nuotraukas naudos reklamai, iš viso nebuvo kalbos :)

Beje, jei vietovė būtų įdomesnė, stovyklą bent dalinai būtų buvę įmanoma išgelbėti. Graži, įvairi, besikeičianti aplinka ir žygiai išvalo smegenis ne mažiau nei meditacija. Kad būtų buvę kur eiti, ne tik pirmyn atgal vandenyno pakrante... 

Kelionės. Jų labai trūko. Bent jau tos trys žadėtosios galėjo būti labiau panašios į keliones. 

Taigi tiek nesmagiosios pusės. O dabar apie tai, kas buvo gerai. Buvo nuostabus, šiltas, geras, jautrus žmogus, turintis be galo daug žinių, mūsų puikioji žolininkė Danutė. Gaila, kad nelabai kam jų reikėjo :) Buvo puikus maistas, kaip jau minėjau ir rodžiau, buvo nuostabios bendrakeleivės, su kuriomis iš viso to... vis tik bandėme pasidaryti aktyvias, įdomias atostogas. 

Mūsų kaimelyje gan nyku, bet už keleto kilometrų buvo didesnis miestelis Ayamonte. Viena iš mūsų kelionių, numatytų programoje pasirodo ir buvo į Ayamontę.

Čia matosi tiltas, jungiantis Ispaniją ir Portugaliją

Dar ne sezonas, žmonių nedaug, oras permainingas - tai lyja, tai kaitina. Pavaikščiojam porą valandų - daugiau nelabai yra ką veikti.
Kitomis dienomis laiką leidome mažai organizuotai, daugiausia tiesiog vaikščiojome po paplūdimį, aplankėme uostą. Aptikome banginiuko gelbėjimo operaciją

Kaip aš sveikatintis važiavau (tęsinys)