Kelias atsiranda tik po einačiojo kojomis

Vieną dieną ateina suvokimas, kad esi ten, kur neturėtum būti. Tiesa, iki to suvokimo ilgas kelias – daug dvejonių, abejonių, bet kai jau suvoki – kelio atgal nebėra.

Prieš daugiau kaip metus pasakiau sau, kad nori tiesiog mėgautis gyvenimu ir pradėjau tai daryti. Pirmas žingsnis buvo išeiti iš “tikro” darbo, palikti gan aukštas pareigas, saugumą, garantijas ir išeiti beveik į niekur. Beveik, nes jau daug metų dariau kažką šalia darbo – fotografija, žaliavalgiški tortai ir desertai, kelionių organizavimas sau ir draugams. Tiesa, tik fotografija generavo pajamas – visa kita buvo tik žaidimas, malonumas.

Apie stereotipus. Jau daug metų iš aplinkinių girdžiu vieną frazę “gerai, kai tu gali sau leisti”  Tai girdėdavau keisdama darbus, pradėdama kokią nors naują veiklą, išvykdama į kelionę. Bet galime mes visi – priklauso nuo prioritetų. Žiūrint įprastai – aš negaliu sau leisti daryti to, ką darau – mano vyras daug metų nedirba samdomo darbo, mes neturėjome jokių stabilių pajamų, išskyrus mano atlyginimą, vis dar kuriamas mūsų ūkis, kol kas reikalauja daugiau investicijų nei duoda pelno. Taigi, aš “negaliu sau leisti”. Bet yra kita pusė – aš žinau, kad galiu. Galiu padaryti viską, ko noriu, galiu pasiekti daug dalykų gyvenime. Džiaugiuosi, kad tas suvokimas atėjo, džiaugiuosi, kad atėjo dabar.  Kai priimi sprendimus ištinka nuostabūs dalykai – kelyje atsiranda žmonės, turintys panašią patirtį, galintys padėti susivokti, patarti. Tik reikia atsiverti ir nebijoti klausti, nebijoti nežinoti.

Apie baimes – “gerai, kai tu nebijai” – dar viena topinė frazė. Bijau, aišku, kad taip. Bet baimė mane labiau skatina veikti, nei tūnoti susigūžus. Pagalvokite, jei neturėtumėte jokių baimių ir nerimo dėl ateities, kas iš jūsų gyventumėte taip, kaip gyvenate dabar? Ar vis tik kažką keistumėte? O kaip su svajonėmis? Ar turite svajonių? Prisiminkite vaikystę, kaip svajodavome ir mus visi palaikydavo,  sakydavo, kad galime daryti ką norime, tapti, kuo sugalvojame. Kol nepatekome į suaugusių pasaulį ir mums nepradėjo sakyti – baik svajoti, nusiimk rožinius akinius, būk realistė, iš to duonos nevalgysi. Ir mes patikėjome – kas nepatikėtų, kad geriausia yra būti tokiam kaip visi, “normaliam”,  neišsišokti. Būti muzikantu, aktoriumi, dailininku – tai neprotinga, tapk gydytoju, buhalteriu, gimdyk vaikus ir auklėk juos, kad darytų tą patį. 

Kartą turėjau labai gerą progą Jordanijoje apie tai pamąstyti. Išėjau viena į dykumą ir užkopiau į kalną, esantį netoli stovyklos. Ten netikėtai radau ryšį ir nusiunčiau nuotrauką stovyklos šeimininkui. Žaibo greitumu atskriejo atsakymas – “Prašau, tik būk atsargi” Standartiškai būčiau atsakiusi, “Žinoma, būsiu”, bet tuomet susimąsčiau – jei būčiau atsargi, dabar sėdėčiau saugiai prie savo darbo stalo ir toliau daryčiau tai, ką dariau visą gyvenimą. Nesakau, kad reikia nepaisyti saugumo – jokiu būdu, bet ar tikrai esame laimingi tame saugiame kokone? Aš nebuvau.

 

Aistra gyventi

Prieš išeidama iš darbo ir jau išėjusi iš jo, labai daug laiko praleidau keliaudama, o Jordanija tapo beveik antraisiais namais. Taip natūraliai susidėliojo, kad padėdavau žmonėms suplanuoti keliones, patardavau ką ir kaip daryti. Pačiai be galo patinka kelionės, todėl nusprendžiau su tuo sieti savo gyvenimą. Baigiau turistų vadovų ir gidų kursus ir tuoj tuoj turėjau pradėti dirbti su viena kelionių agentūra, kai atėjo korona. Ji mane aptiko Jordanjoje iš kurios suskubau grįžti paskutiniu lėktuvu pries uždarant sienas.

Iš “draugų” pradėjo skrieti “užuojautos” žinutės – kaip dabar bus, ką dabar darysi, tai tau viskas dabar…

Tačiau kelias atsiranda po einančiojo kojomis. Mėnuo solo kelionių Kipras-Libanas-Jordanija, visų planų žlugimas, dvi savaitės saviizoliacijos ankstyvą pavasarį, klaidžiojant vienai po miškus, padėjo surikiuoti mintis. Planuoti nebuvo ko – kelionių nebus dar ilgai, kitos veiklos neturėjau, tačiau viskas mano gyvenime ateina savaime. Neturėdama jokio užsiėmimio pagalvojau, kad reikia įgyvendinti seną norą - pasigaminti sapnų gaudyklę iš turimų namie priemonių – pavyko. Tada dar vieną, tada namuose radosi kažkokios virvės – sapnų gaudyklėms ji netiko, bet pirštai patys prisiminė macramé mazgus – taip atsirado kilimėlis, vėliau dar vienas, paskui turimų virvių nebeužteko ir radosi vis nauji ir nauji kūriniai, kaskart vis sudėtingesni. Macrame tapo beveik manija - diena prasideda ir baigiasi pynimu.

Nemoku nieko daryti pusiau – jei darau, tai tame esu visa.

Dabar gryninasi dar viena veikla. Mūsų Kokoko ūkyje dera nemažai uogų, vaisių, daržovių, einame sveikos gyvensenos keliu. Tai kodėl gi nepabandžius su tuo ką nors daryti? Taip gimsta nauji atradimai - pastilės be cukraus, KOKO traškiai (daržoviniai duoniukai be miltų), cukatos ir daug kitų dalykų. Žingsnis po žingsnio žaidžiu savo virtuvėje - bandau, klystu ir vėl darau. 

Aistra gyventi negali dingti užsidarius sienoms - ji mumyse, viduje. Jei užsidaro durys - atsidaro langas.  

itsmacrame@yahoo.com

+37068757890

Daugiau

Apie keliones 

Apie macrame 

Apie fotografiją 

Apie ūkį

Savaitgalis Eilate

Dar ankstyvą rudenį draugė mane pradėjo kalbinti, kad reikia kažkaip sutrumpinti niūrųjį periodą Lietuvoje ir kur nors trumpam išlėkti. Rinktis paprasta - svarbu tiesioginis skrydis, o jei iš Kauno, tai visai gerai. Pasirinkimas žiemą nedidelis, todėl Eilatas atrodė visai neblogai.

Taigi savaitgalį praleidome Izraelyje, o tiksliau Eilate, kas mano manymu nėra Izraelis - viskas turistams ir dėl turistų. Antrą kartą lankiausi čia po septynerių metų pertraukos, bet pats Eilatas lygiai taip pat nepatiko kaip ir pirmąjį kartą.

Po mumis Stambulas

Mano pase daugybė Jordanijos vizų, todėl atskridusi susilaukiu daugiau klausimų nei kiti keliautojai. Bet Izraelis su Jordanija nesipyksta, sakau tik tiesą, todėl ilgai neužtrunku. Automobilį nuomojau iš Europcar. Malonūs vyrukai pasiteirauja keliese esame ir vietoje paprasto vidutinės klasės automobilio mechanine pavarų dėže, gauname visiškai naują SUV automatą. Ačiū jiems už tai :)

Išnuomotuose apartamentuose randame vyno, saldainių, vandens ir dar esame maloniai nustebinamos didžiule ir labai skania pica bei gėrimu.

Kelionė prasideda maloniai. Ketvirtadienio vakaras, todėl gyvenimas virte verda (Izraelyje išeiginės penktadienis ir šeštadienis) - restoranuose skamba muzika, pilna žmonių.

Mūsų kelionė aktyvi, todėl planuose kalnai, kanjonai, žygiai.

Nemažai skaičiau apie Mitzpe Ramon - aprašymai ir nuotraukos sužavėjo, todėl pirmąją dieną ten ir vykome. Deja, vėjas ir kartais pradenantys kristi lietaus lašai sulaikė nuo šios vietos tyrinėjimo. Pasidarėme keletą nuotraukų prie lankytojų centro, išgėrėme kavos ir patraukėme į Raudonąjį kanjoną keliu einančiu palei sieną su Egiptu.

Tik išsukus iš pagrindinio kelio yra stovėjimo aikštelė, bet mes važiavome tolyn, kol radome kitą aikštelę su vietovės planu, taip pat dėžutėje yra sudėti lankstinukai keliomis kalbomis. Maršrutas labai aiškiai sužymėtas.

Raudonasis kanjonas nuotraukose atrodo gerokai įspūdingiau nei yra iš tikrųjų. Taip, jis labai gražus, bet labai trumpas. Įpratus prie daugybės įspūdingų Jordanijos kanjonų, didelio įspūdžio nėra, bet pasivaikščiojame smagiai.

Praėjus kanjoną yra rodyklė grįžti kylant aukštyn, bet tuomet žygis labai trumpas. Mes pasirinkome eiti pirmyn ir grįžti kita trasa. Visas žygis tęsėsi apie 6 km.

Baigėme pakankamai anksti, taigi turime laiko pasivaikščioti po itin turistinę Eilato dalį, pavakarieniauti. Žmonių visur tikrai daug, maisto kainos labai nenustebino. Vakarienė su vynu, šviežiai spaustomis sultimis, sriuba, midijomis, kainavo apie 35 eur asmeniui. Ir dar buvome pavaišinti gal šešių rūšių mišrainėmis su itin skania duona.

Antra kelionės diena skirta Timna parkui. Pirmiausia parodo neilgą filmuką apie šio parko istoriją - nereikėtų šios vietos praleisti - vėliau daug aiškiau viskas atrodo parke. Timna parkas kiek panašus į Wadi Rum dykumą Jordanijoje ir neatrodo, kad gali kuo nors nustebinti, bet tai buvo tikrai geriausia mūsų aplankyta vieta.

Lankytojų centre darbuotojai labai maloniai ir išsamiai paaiškina rusų/anglų kalba, sužymi vietas, kur palikti automobilį, einant apžiūrėti objektų. Tik kai paklausiame kur palikti auto ir ilgiau pasivaikščioti, sako, kad ir taip užteks vaikščiojimų, nes iki objektų reikia paeiti, pakopti. Gerai, kad mes jos nepaklausėme ir nusprendėme rinktis ne tik važiuoti nuo objekto iki objekto, bet dalį kelio nueiti pėsčiomis.

Pirmas lankytinas objektas spiralinė kalva. Čia ilgai užtrukti nelabai verta - aišku nueiti, užkopti, apeiti. 

Toliau mažasis grybas - ta pati istorija. 

Trečias - grybas. 

Čia nusprendėme keisti taktiką, nebesilaikyti nurodymų ir eiti pėsčiomis. Truputį paklaidžioję ir nuėję ne ten, kur galvojome, kad einame, radome nerealų maršrutą, kuris tikriausiai buvo viso žygio viena iš geriausių dalių - nuėjome pėsčiomis per kalnus į Solomon Pillars, pakopinėjome padarytais laipteliais ir grįžome į automobilį jau lengvesniu keliu. Užtrukome porą valandų. 

Tuomet automobiliu nuvažiavome prie ežero papietauti ir galiausiai aplankėme arkas. Va čia laiko pritrūko. Būčiau galėjusi kopinėti ir naršyti šias vietoves gerokai ilgiau, nes trasų čia ne viena, vietovės labai įspūdingos. Beveik bėgte prabėgau vieną juodą trasą, nes mano draugės jau nebenorėjo kopti. Palandžiojau po senovines vario šachtas. Tikrai labai įspūdinga - šiai vietai reikėtų pasilikti laiko. 

Grįžę į apartamentus ir kiek pailsėję dar išeiname pasivaikščioti. Jausmas, kad visi išmirę. Restoranai, kurie prieš porą dienų buvo pilni žmonių, visai nedirba, visur tylu ramu. Vos randame kur pavakarieniauti.

Paskutinė diena skirta Povandeninei observatorijai ir ramiam relaksui pajūryje. Nesu visokių akvariumų gerbėja, bet šis visai patiko. Pirmiausia tuo, kad yra galimybė stebėti koralus ir žuvis jų natūralioje aplinkoje. Tai itin tinka tiems, kad nenori/bijo/negali snorklinti ar nardyti.

Į oro uostą rekomenduojama atvykti likus trims valandoms iki skrydžio. Galėjome vykti gerokai vėliau, nes patikra neužtruko. Tiesa, mane kamantinėjo ilgokai, bet jokių nemalonių procedūrų nebuvo.

Tai toks mūsų savaitgalis. Jei dar kada sugalvosiu skristi į Izraelį, tai tik į šiaurinę dalį.