Jordanija. Petra

Jordanija 2018 II dalis. Wadi Rum - Negyvoji jūra
Jordanija 2018. III dalis. Dienos ir naktys Amane, Jerash, Madaba ir kitokie gėriai

Kai vasario mėnesį aptikau, kad Ryanair atidaro naują kryptį - Jordanijos sostinę Amaną - buvau tikriausiai viena iš pirmųjų, įsigijusių bilietą. Jordanija susirgau prieš penkerius metus, kai ten lankėmės su dukra, o šį kartą nusprendžiau keliauti su draugų grupe. 

Ilgas laukimas ir planavimas, tame tarpe dar aplankyta Gran Canaria, Norvegija, Škotija. Hmmm... pasirodo Norvegija liko neaprašyta. 

Taigi, laikas į pasaką. Lietuvoje šaltoka, lėktuvas atidėtas dviem valandoms. Iš įvairių vietų susirenkame oro uoste. Viena bendrakeleivė padariusi staigmeną - movas su mūsų vardais. Maivomės, pozuojame, selfinamės. Gauname po 5 eur čekį kavai. Pagaliau išskrendame. Skrydis ilgas, su pavėlavimu atskrendame vėlai, o dar numatytas netrumpas pervažiavimas.
Jei keliauji į Jordaniją ir ten nakvoji ne mažiau kaip 3 naktis labai patartina įsigyti Jordan Pass. Jį reikia pirkti internetu čia. Kaina skiriasi dėl Petros lankymo dienų. Man pilnai užtenka 1 dienos. Taip pat čia pigiau galima įsigyti Jėzaus krikšto vietos lankymo bilietą.
Turint Jordan Pass, nereikia pirkti vizos, nereikia mokėti už įėjimą į Petrą, Jerash, Citadelę ir daugybėje kitų lankytinų vietų. Nuorodoje jos yra išvardintos. Pirkdami Jordan Pass gerokai sutaupote.
Formalumus susitvarkome labai greitai - eilės beveik nėra, spaudas į pasą, nuskenuoja akis ir pirmyn. 

Skrendame septyniese, taigi ir automobilio reikia atitinkamo. Išnuomoju aštuonių vietų Hyundai H1. Labai pasiteisinęs variantas - užtenka vietos ir mums ir bagažui. Procedūra užtrunka gal penkias minutes. Vėliau banke eurus ilgiau keičiausi. Automobilis naujas, gavome su automatine pavarų dėže, nors užsakytas buvo su mechanine (kuo labai džiaugiuosi). Mane pažįstantys žino, kad vairuoti mėgstu ir net labai. Kuo sudėtingesnis kelias, tuo man smagiau. Kokį automobilį vairuoti irgi nėra labai svarbu. Tiesa, šis kol kas buvo didžiausias, o įvertinus vairavimo įpatumus rytuose, buvo menkutė nerimo užuomina.
Apie vairavimo ypatumus. Pirmąją naktį supratau tik tiek, kad reikia išpūtus akis žiūrėti į kelią, nes jie kažkaip sugeba užmaskuoti kalnelius - gali netyčia ir nuskristi ant tokio užlėkus. Kitas nustebinęs dalykas - labai daug policijos keliuose. Stabdė mus daugybę kartų, bet gal tik pusę iš jų prašė dokumentų, o šiaip pakalbėdavome ir tiek. Labiausiai pajutau vairavimo niuansus antroje kelionės pusėje, kai atvykome į Amaną. Vairuotojams galioja tik šviesoforas - prie raudono signalo dažniausiai stoja, o šiaip ženklai negalioja, posūkių nerodo, nardo iš juostos į juostą, lenda iš visų kampų. Žodžiu, vairavimas man labai patiko. Ir čia be jokios ironijos. Tame chaose vairuotojai kartu yra ir nekantrūs ir labai mandagūs bei tolerantiški. Teko stebėti situacijas, kai automobilis bando apsisukti ir užstringa užtverdamas kokias dvi juostas. Visi ramiai apvažiuoja, bet mažai kas sustoja ir leidžia baigti manevrą. Jei lendi iš juosto į juostą ar iš šalutinio kelio į pagrindinį - gali būti veik 100% tikras, kad tave įleis. Man tokio dydžio automobilis buvo šioks toks iššūkis, ypač, kai reikėjo važinėti siauromis ir stačiomis Amano gatvelėmis, bet jaučiausi puikiai, nes bet kokioje sudėtingesnėje situacijoje sulaukdavau aplinkinių pagalbos. Žodžiu, reikia truputį apsiprasti ir mėgautis vairavimu. Bet kiek nukrypau. Tęsiame kelionę. Sulaukiu, kol mano bendrakeleiviai paims bagažą ir jau riedame link Petros. Pirmoji nakvynė Wadi Mousa miestelyje. 

Wadi Mousą pasiekiame jau po vidurnakčio. Mūsų viešbutukas užrakintas, beldimo į duris negirdį, į telefono skambučius neatsiliepia. Laimei, gretimose patalpose buvo žmonių, kurie suskambino ir pagelbėjo patekti į vidų. Viešbutis toks vidutiniškas, šiltas vanduo limituotas - tik po kelias valandas ryte ir vakare. Aišku, dabar jo jau nėra - bus ryt. Išgyvensime. Buvo labai ilga diena, bet ilsėtis nėra kada - ryt nuo ankstaus ryto laukia Petra. 

Rytas išaušta neaiškus - lyg apniukę, lyg lis, lyg saulė lenda.

Tradiciniai jordanietiški pusryčiai - jogurtas, humusas, pita, džemai, arbata... 

Nors Petrą pasiekiame gan anksti, čia jau būriuojasi lankytojai. Nuo lankytojų centro iki visiems žinomos Iždinės, kuri pirmoji atsiveria einant The Siq - tarpekliu, vedančiu į Petrą, reikia nueiti apie porą kilometrų. Ryte tai lengvas pasivaikščiojimas, o vakare, visą dieną praleidus Petroje, tai gali tapti visai nemažu iššūkiu. Daliai palengvinti kai kurie šį atstumą įveikią jodami arkliais, kupranugariais ar važiuodami karieta. Tiesa, reikėtų įvertinti, kad nuo lankytojų centro jus nugabens tik iki tarpeklio pradžios, o ten iki Iždinės turėsite eiti pėsčiomis arba imti kitą priemonę ir vėl mokėti. Kainomis nesidomėjome, nes neketinome naudotis, bet šioje vietoje viskas brangu. Bilietas į Petrą dienai kainuoja 50JOD (apie 63eur). Tiesa, turintiems Jordan Pass, įėjimas nemokamas. Su Jordan Pass galima patekti į daugumą lankytinų vietų Jordanijoje - Petrą, Jerash, Ajlun, Amano Citadelė ir t. t., o taip pat nereikia mokėti už vizą.
Praeitą kartą su dukra pasinaudojome pasiūlymų ir užjojome arkliais Indiana Jouns keliu, t.y. patekome į Petrą atvirkščiai - ne pro įėjimo tarpeklį, bet jį aplenkę patekome virš Iždinės. 

Taigi, gražuolė Petra. 

Ir visu grožiu atsiveria Iždinė (Treasury)

Toliau vaikščiojimas kiekvieno skoniui ir jėgoms - nori pamatyti daugiau grožio, teks labiau pavargti, nori tiesiog pabūti - gali lėtai pasimėgaudamas pasivaikščioti ar pasėdėti gurkšnodamas svaiginančią turkišką kavą su kardamonu. Mes aišku darėme viską - gėrėme kavą, pietavome su vaizdu už milijoną ir ėjome, ėjome... 

Keliaudama stengiuosi kuo daugiau bendrauti. Mano anglų kalbosžinios tikrai nėra tobulos, bet susikalbėti pavyksta visada. Kopiant į High Place of Sacrifice mus užkalbina ten sėdinti ir pardavinėjanti įvairius beduinų dalykėlius, mergina. Pakviečia arbatos, pakalbame apie jos šeimą, gyvenimą kaime šalia Petros. Ji praktiškai nuo gimimo čia dirba. Kiekvieną dieną ateina iš savo kaimelio, kopia į kalną, išsidėlioja akmenėlius ir laukia turistų. Mes jų maitintojai. Šiai merginai 28 metai, ji turi 15 brolių ir seserų, tėvas turi dvi žmonas. Su pasididžiavimu ištaria "Mano mama pirmoji". Išgėrę arbatos klausiame, kiek skolingos. Nieko, sako, bet jei ką nors nupirksite, labai padėsite mano šeimai ir visam kaimui.  

  

Palikus maloniąją merginą, kopiame vis aukštyn. Aukščiausia aukojimo vieta (High Place of Sacrifice). Ten šalia žinoma irgi vyksta prekyba, bet kas mane žavi Jordanijoje, niekas įkyriai nelenda į akis ir nereikalauja pirkti. Ten buvęs beduinas trumpai parodo ir papasakoja, kaip vykdavo aukojimas. Ir vėl - be jokios prievartos pirkti.

Mane žavi žmonės, jų veidai, nuotaikos. Greičiausiai be reikalo, bet nelabai drįsau fotografuoti. Tai tik keletas ne visai atvirai nufotografuotų portretų. Kitą kartą būsiu drąsesnė - jie labai mėgsta fotografuotis.  

Pietavimas "restoranuose su vaizdu už milijoną", įprastas mano kelionėse. Ne taip svarbu, ką įdėti į skrandį, ženkliai įdomiau ir maloniau mėgautis buvimu. 

Spalvos, faktūros užburiančios

Petroje vietiniai gal labiausiai įkyrūs kiek teko sutikti, bet tas įkyrumas nėra labai varginantis - jei pasakai, kad nenori daikto ar paslaugos - jie nebėga iš paskos ir nestveria už skvernų. Šis beduinas labai siūlėsi parodyti trumpesnį kelią į Vinuolyną (Monastery), deja, mes jo paslaugų atsisakėme ir rezultate sugebėjome visai nerasti kelio į vienuolyną. Tiesa, ta proga užkopėme į kitą vietą ir pamatėme Iždinę iš viršaus.

Užkopus prie Royal Tombs randame rodyklę skelbiančia, kad kažkur ten yra "Best view". Nieko labai daug nesitikiame, bet einame. Vėliau paaiškėja, kad tai Al Khubtha Trail ir juo užkopę pamatysime Iždinę iš viršaus. Žinoma kopiame. Kopimas laiptais nėra labai sudėtingas, bet užtrunkame apie valąndą. Tiesa, labai neskubame - pakeliui sustojame keletoje vietų pasimėgauti ir pasigrožėti Petros vaizdais, pasifotografuoti.

Pasiekus vietą, kur atsiveria gražiausias vaizdas - stovi palapinė ir tą vaizdą išvysti gali tik būdamas viduje. O būti viduje gali tik jei ką nors užsakai. Taip skelbia užrašas prie įėjimo. Turkiška kava su kardamonu 1JOD. Yra kur atsisėsti ir net atsigulti. Praleidome ten nuostabią valandą. Tikėjomės, kad bus kitas nusileidimas ir pateksime arčiau išėjimo, deja, teko grįžti tuo pačiu keliu.

Ir vėl buvo ilga diena. Petroje žmonių nebuvo labai daug - nereikėjo niekur brautis, nuo aukojimo vietos leidomės kitu keliu - ten žmonių praktiškai nebuvo visai. 

Vakare suplanuota vakarienė viešbutyje ir hamamas - nuplauti visas dulkes ir prakaitą, pasimėgauti masažu. 

Tokia buvo mūsų pirmoji diena Jordanijoje. Mano keliauninkai nutarė, kad geriau būti nebegali, bet jie dar nebuvo Wadi Rum...

Jei mano patirtis Jums naudinga, tapkite blogo sekėjais čia bei facebooke, užduokite Jus dominančius klausimus. Mielai atsakysiu.

Jordanija 2018 II dalis. Wadi Rum - Negyvoji jūra
Jordanija 2018. III dalis. Dienos ir naktys Amane, Jerash, Madaba ir kitokie gėriai