Trečia pagal dydį Kanarų salyno sala (1532 kv.km) įdomi savo klimato ir kraštovaizdžio įvairove. Pervažiuoti nuo vienos salos pakrantės iki kitos per visą salą - apie 50-60 km, tad įmanoma per atostogas pamatyti visas jos grožybes. Saloje galima rasti ir įkaitusio smėlio dykumų, ir subtropinių miškų, ir užgesusių ugnikalnių, ir kalnų. Per salos vidurį eina El Kumbre kalnų grandinė su aukščiausia salos viršukalne Las Nieves, siekiančia 2000 m. aukštį virš jūros lygio. Pušynus saloje keičia kavos, bananų plantacijos, abrikosų sodai, migdolų ir palmių giraitės. Sako, kad tokios gamtos įvairovės tokiame nedideliame plote niekur kitur pasaulyje nerasite. Sala net vadinama miniatiūriniu žemynu, kadangi čia galima rasti įvairiausių klimato zonų. Sakoma, kad Gran Kanarijoje – amžinas pavasaris, nes žiemą oro temperatūra nenusileidžia žemiau 20°C, vasarą retai viršija 30°C. Vandens temperatūra svyruoja tarp 18°C žiemą ir 22°C vasarą. Vietiniai teigia, kad dėl palankaus vėjo Gran Kanarijoje buriuoti galima kasdien. 43 proc. salos teritorijos paskelbtos saugomomis gamtinėmis zonomis, čia įkurti net 8 draustiniai.
Beveik tris ketvirtadalius salos juosia autostrada, o vakarinėje dalyje tenka važiuoti per kalnus.
Iš Lietuvos skridome trise, dar viena bendrakeleivė atskrido iš Londono. Skrydis iš Vilniaus per Madridą ne ankstyvas, taigi ramiai išsiruošiame kaip į darbą. Skrendame ryanair'u, mokėti už vietų pasirinkimą nenorime, taigi esame išmėtytos po visą lėktuvą ir visos sėdime per vidurį. Man pasiseka susikeisti - pora norėtų sėdėti kartu, taigi gaunu vietą prie lango. Kolegei taip pat pasiseka - sėdi dviese su moterimi jau keletą metų gyvenančia Madride, taigi gauna daug naudingos informacijos kaip galima pasiekti miesto centrą ir ką aplankyti per tas kelias laukimo valandas.
Madridas pasitinka lietumi ir nuplauna mūsų planus jį apžiūrėti. Prasideda nuobodžioji kelionės dalis - laukimas oro uoste. Šį kartą 6 valandos.
Gran Canaria pasiekiame naktį. Automobilį pasiimu labai greitai. Kaip ir Fuerteventūroje naudojuosi Cicar (Cabrera medina) paslaugomis. Jie man patinka tuo, kad geros kainos ir pilnas draudimas - net nereikia kreditinės. Šį kartą nustebino nelabai maloniai, nes kuro politika ne "pilnas - pilnas", o grąžinimas su tokiu pat kiekiu. Sako yra 3/4, nuėjus pasiimti rodo per padalą mažiau, bet įvertinus, kad tai maždaug 5 litrai kuro, o dabar naktis, neinu aiškintis - važiuojame į pirmąją nakvynės vietą El Burrero miestelį, esantį visai netoli oro uosto. Važiuojame 10-15 min, apartamentus randame greitai, tačiau sugaištame gal tiek pat laiko, kol randame kur pastatyti automobilį.
Apartamentai puikūs - švaru, tvarkinga, yra viskas ko gali prireikti. Tiesa, mums nelabai ko ir reikia - po 14 val. trukusios kelionės griūame į lovas.
Kelionėse paprastai miegu nedaug - norisi kuo daugiau pamatyti ir nepraleisti nuostabių akimirkų. Ne išimtis ir šis kartas - tyliai palikusi miegančias bendrakeleives, 6 ryto aš jau bėgu vandenyno pakrante, stebiu žvejus, vaikščiojančias senjorų poras, vienas vyrukas vedžiojasi du katinus, t.y. jie patys seka kaip šuniukai :) Išaušta nuostabus ATOSTOGŲ rytas. Netrukus važiuosime į oro uostą pasiimti paskutinę mūsų pakeleivę.
Susikomplektavę pilną ekipažą traukiame į šiaurę, kur praleisime visas atostogas, t.y. ten nakvosime, o laiką leisime naršydamos salą. Keliaudama sąmoningai renkuosi nakvynės vietas toli nuo turistinių traukos centrų. Taip ir šį kartą, vietoje populiariausio Gran Kanarijoje kurorto Maspalomas ar kito miestelio pietuose renkuosi priešingą pusę - patį šiaurės vakarų kampą - visai šalia Faro de Sardina esantį kotedžų kompleksą. Atvažiavus į Sardina miestelį prasideda stiprokas lietus ir tęsiasi visą laiką, kol ieškau užsakytų apartamentų, o paskui stebuklingai baigiasi.
Apartamentai mus sužavėjo tiek vieta, tiek įranga, tiek dekoru. Manau, kad tai šeimos namai, kuriuose jie leidžia atostogas ir nuomoja tik tada, kai patys nesinaudoja. Kitaip sunku paaiškinti visas ten esančias maisto, gėrimų ir kitokių dalykų atsargas, o taip pat tokį skoningą ir originalų dekorą.
Apartamenus pasiekėme vėlyvą popietę, tačiau šiandien dar esu suplanavusi aplankyti netoliese esantį Agaete miestelį. Tai žavus miestelis, įžymus dėl "Dievo piršto" uolos (El Dedo de Dios), 2005 m. metais nulaužto tropinio štormo ir dabar likęs tik pagrindas. Bet ir be šios įžymybės miestelyje yra ką pamatyti - siauros gatvelės, balti namukai, promenada, apžvalgos tiltas, bažnyčia...
Tolumoje matosi mūsų namai
Miestelis tikrai vertas apsilankymo. Daugybė kavinukių, kurių vienoje skaniai ir nebrangiai papietavome.
Rytas išaušo nuostabus. Taip jau susidėliojo, kad dvi iš mūsų kėlėmės anksti, kitos dvi miegodavo kiek ilgėliau. Taigi, rytinis pasivaikščiojimas po apylinkes. Vaizdas iš mūsų terasos
Visai šalia mūsų namų, kiek palypėjus laipteliais žemyn, natūralūs uolų apsupti baseinai, kuriuose be galo smagu maudytis. Jie negilūs, vanduo šiltesnis nei vandenyne, žmonių nėra.
Pusryčiai terasoje su vaivorykšte :) Po pusryčių patraukėme naršyti salos. Pirmąjai dienai buvau numačiusi aplankyti ypatingo grožio miestelį Aguimes, Guayadeque slėnį ir Maspalomas kopas. Nusistatome navigacijoje slėnį neištariamu pavadinimu ir traukiame kur ji veda. Rodo du kelius - vienas autostrada, kitas per kalnus. Važiuoti autostrada visiškai neįdomu, todėl renkuosi kelią per kalnus. Kelias GC70 kaip pirmai dienai pats tas - aišku nuolatiniai serpantinai, bet ganėtinai platus. Tiesa, viena problema - mus nuolat gaubia debesys - tai sutirštėdami, tai prasisklaidydami. Navigacija nuveda į keistą vietą. Įtariau, kad veda kažkur ne ten, bet nutariau, kad ji žino geriau :) Randame avių fermą, kelis namus uolose. Smagiai pasivaikščiojame. Retkarčiai praplyštantys debesys atskleidžia puikiausius vaizdus. Taip, navigacija nuvedė į tą slėnį, tik ne iš tos pusės - mums reikėjo į jį patekti iš apačios, o nuvažiavome į viršų. Nustatau Aguimes. Mano navigacija vis kėsinosi mus vesti pačiais prasčiausiais ir siauriausiais keliais - kartais mes ją pergudraudavome, kartais ji mus. Kai pergudraudavo ji - tekdavo mažumėlę paprakaituoti. Man vairuojant - pekeleivėms, sėdint greta. Bet šiandien tik vienoje vietoje teko pasitelkti visus vairavimo sugebėjimus, kad prasilenkti ypatingo siaurumo ir vingiuotumo vietoje.
Pasiekus Aguimes miestelį, dangus trumpam išsigiedrija, bet netrukus prapliumpa lyti. Greitai neriame į artimiausią ir gražiausią restoraną (čia visur restoranai :) ) papietauti. Šį kartą sumokame sąlyginai nemažai, bet maistas skanus. Kol valgome išlenda saulė ir galime grožėtis miestu. Labai rekomenduoju - šis miestelis pats gražiausias iš visų mūsų aplankytų. Spalvingas, jaukus, švarus su galybe skulptūrų netikėčiausiose vietose. Tiesa, praleidome čia tik porą valandų, nes kita stotelė Maspalomas kopos. Beveikščiodama netikėtai pamatau rodyklę į ten kur mums reikėjo - Guayadeque
Guayadeque slėnyje yra įžymi lankytina vieta, kur žmonės gyvena olose, ten taip pat yra bažnyčia ir kavinė (restoranas), įrengtos vaikščiojimo trasos.
Kita stotelė jau tikrai Maspalomas. Kokio įspūdingumo kopos. Jei ne vandenynas, sakyčiau, kad patekome į dykumą. Žmonių tokiu metu nebuvo itin daug.
Paklajoję po kopas jau ketinome važiuoti namo, bet šiame krašte liko neaplankyta dar viena pagal aprašymus puiki vieta, o grįžti jau neketinome, taigi pirmyn į Puerto de Mogan. Tai senas uostas, pilnas baltutėlių jachtų ir prabangių vilų bei viešbučių. pasivaikščiojame po krantinę, suvalgome ledų, palydime saulę ir autostrada su vėjelių lekiame namo.
Tokia buvo mūsų pirmoji atostogų diena. Pamatėme kalnus, tarpeklius, sodus, uolas ir olas, kopas ir vandenyną. Ši sala tokia įvairi ir unikali. Sunku suvokti, kad 60 km skersmens saloje gali būti visko tiek daug.
Tęsinys netrukus...
Pasiziuri foto ir iskart uzsinori pakeliauti, pamatyti daugiau!
AtsakytiPanaikintiTaip, kelionės įtraukia :)
Panaikinti