Ir vėl Norvegija

Kai suvoki, kad nieko nebespėji, kai dukra kabo kažkur tarp dangaus ir žemės - skrendant iš Kanados, vietoj Stokholmo atsirado Kopenhagoje ir neaišku kaip ir kada baigsis jos kelionė, kai darbas veja darbą ir jau beldžiasi nauja kelionė - nelieka nieko kito, tik imtis dar vienos veiklos - šį kartą aprašyti beveik dar šviežius įspūdžius.

Norvegiją pamilau nuo pirmo pamatymo - gal dėl to, kad tuomet lankiau dukrą, įsikūrusią toli už poliarinio rato, gal dėl to, kad lankiau sąlyginai mažai turistų lankomas vietas, gal dėl nenusileidžiančios saulės, bet pamilau taip pat stipriai kaip Sacharą ar Wadi Rum.

Ankstesni pasakojimai apie Norvegiją - Alesund ir Senja

Trečias kartas tiesiog ištiko, nes dar vykstant pernykštei kelionei, atsirado norinčių vykti drauge, o ir aplankėme tik mažą dalelę grožio. Vieną dieną, pagavusi pigius bilietus ir opratyviai susiradusi trūkstamus pakeleivius, vėl leidausi mėgautis naujo maršruto planavimu. Planavimas man didelė dalis kelionės malonumo. Šį kartą buvo sąlyginai paprasta, nes daug kas patirta pernykštės kelionės metu, aišku kur reikia važiuoti, ką lankyti, o ką praleisti.

Skrydis jau žinomas - penktadienio vakarą į Alesundą. Pirmas mažas nesusipratimas Kauno oro uoste - pasirodo du bendrakeleiviai skrenda su pasais, o aš juos užregistravau kaip su ATK. Maloni wizz air atstovė be jokių problemų pakeičia duomenis. Registruojant bagažą paaiškėja, kad galima kaip registruojamą bagažą priduoti rankinį (vadinasi ten galima sudėti ir skysčius - nereikia pereiti patikros). Kadangi wizz leidžia neštis tik vieną rankinio bagažo vienetą, klausiu, kur mums reikėtų dėti daiktus, jei nebūtume pirkę pirmenybinio laipinimo. Maloniai paaiškina, kad tuo atveju, jei priduodame rankinį bagažą, wizz leidžia įsinešti nedidelę rankinę. Man nėra trūkumas, kad nereikia tąsytis su visais daiktais.

Nuskridus palieku bendrakeleivius laukti bagažo, o pati einu pasiimti automobilio. Šį kartą naudojausi Avis paslaugomis. Viską suformina max per 5 minutes. Vietoj ekonominės klasės automobilio gauname naujutuką miniveną ir netrukus jau lekiame pirmosios nakvynės link. Turiu pasakyti, kad su pirmąja nakvyne šį kartą nesisekė. Pernai turėto fantastiško buto užsisakyti nepavyko, pirmąją rezervaciją atšaukė likus mėnesiui iki skrydžio, antrosios visai nepatvirtino. Galų gale radau butą Alesundo centre. Tai nebuvo svajonių vieta, bet vienai nakvynei viskas gerai. Butas erdvus, virtuvė su visa įranga ir reikmenimis, didžiulė vonia. Užsiregistravę nutariame apžiūrėti Alesundą, nes temsta vėlai, o daugiau laiko jam apžiūrinėti neturėsime.

Beklaidžiodami po jaukų senamiestį, aptinkame parką, o iš jo laiptus į Aksla kalną. Pernai į šį kalną užkilome automobiliu, o šį kartą nutariame kopti. Kylant aukštyn, vaizdai vis gražesni.

Vėliau dar ilgai grožimės naktiniu Alesundu. Reikia pasakyti, kad nors ir vėlus penktadienio vakaras, barai, restoranai dirba, tačiau žmonių juose nesimato. Tik vienas kitas baras pilni ir triukšmingi - kitur matome tik padavėjus.

Rytas pasitinka saule ir šiluma. Jau žinomu keliu važiuojame į Geirangerio fjordą.

Štai ir mūsų gražuolis patikimasis draugas :)

Nuo atspindžių sukasi galva. Absoliuti ramybė ore, nevirpa nei lapelis, vanduo veidrodžio tikslumu kartoja kalnų spalvas ir faktūras.

Pirmieji sniego lopinėliai. Pakilę visai ne aukštai, bet sniegas vis dar neapleidžia savo pozicijų.

Pakeliui randame tiesiai ant kelio bėgantį krioklį

Ir vėl visu grožiu veriasi Geirangerio fjordas.

Pernai Geirangeryje nebuvo sustoję - pasigrožėjome iš viršaus ir traukėme tolyn, o šį kartą nakvojame čia, taigi turime dar visą pusdienį mėgautis buvimu. Pačiame Geirangeryje yra nuostabiausias krioklys, kurį labai patogu apžiūrėti iš arčiau ir iš toliau kopiant laiptais. Viskas įrengta labai saugiai ir patogiai.

Ir vėl nuostabiausia vieta - Flydalsjuvet. Ši vieta magiška - sėdint ant tos pakibusios uolos, išnyksta viskas aplinkui - esi tik tu ir gamta. 

Čia paliekame automobilį ir išsiruošiame į nedidelį - 5 km žygį po apylinkes. Žygis ne itin sunkus, nereikalaujantis ypatingo fizinio pasirengimo.

Einant į kalnus, paprastai ir pietaujame kalnuose. Nėra geresnio restorano, nei mėgavimasis tokiais vaizdais valgant. Tiesa, čia mums pasirodė per daug civilizacijos, tai nuėjome toliau.

Ir vėl maudynės sniege.

O štai ši vieta pasirodė tobula pietums

Antroji mūsų nakvynė kempingo namelyje prie Geirangerio. Namukas gražus, naujai įrengtas. Mažas, tačiau jame buvo viskas, ko gali prireikti. Ir aišku aplink plytintis grožis. 

Įsikūrę patraukėme tyrinėti apylinkes. Pakilus kiek aukščiau, kelią pradėjo supti štai tokios sniego sienos. Sunku patikėti, kad tai gegužės vidurys. Sniegas, užšalę ežerai, vis dar nepravažiuojami uždaryti keliai. 

Kas su manimi keliavo, žino, kad mėgstu ekstremalius kelius, važiavimą bekelėmis ir kitokias įdomybes. Taigi, važiuodami ir nesigrožėdami vaizdais, radome posūkį į kalną. Man būtina užsukti. Privažiuojame kelio užtvarus, vienas į iš trijų užtvarų pakeltas, prie jo stovi mokėjimo aparatas ir užrašas, kad kelias gali būti pavojingas ir važiuoti galite savo rizika. Aš rizikuočiau, bet bendrakeleiviai avantiūrai nepasirašo. Važiuojame tolyn. Dar kiek pasivažinėję sukame link namų ir čia mus aplenkia kitas automobilis ir pasuka į tą masinantį kelią. Suku iš paskos. Automobilyje vienas žmogus. Pastoviniuoja prie mokėjimo aparato, pavažiuoja į priekį. Jei jis važiuos - tikrai seksiu iš paskos. Bet netrukus jis apsisuka ir sustoja netoli mūsų. Siunčiame kolegą išsiaiškinti, kodėl nevažiuoja tolyn. Pasirodo, tai kanadietis, keliaujantis po Norvegiją ir jis suabejojo ar vienam saugu važiuoti tuo keliu. Pasiūlėme važiuoti kartu, kad esant reikalui, galėtume vieni kitiems padėti.
Pasirodo tai buvo kelias į Dievų kalną (Dalsnibba). Užkilus tokiu visai smagiu serpantinu, 1500 m.aukštyje mūsų laukė puikiai įrengta apžvalgos aikštelė. Sezono metu važiavimas mokamas, viršuje yra turizmo centras su kavine. Tik mūsų buvimo metu dar niekas neveikė ir skendėjo pusnyse. 

Leidžiantis žemyn dar kartą pasimėgavome sniego sienomis, vaizdais 

Grįžus į Geirangerį dar pasivaikščiojame po kempingą

Išaušta dar vienas nuostabus rytas. Trumpas pasivaikščiojimas prieš pusryčius ir vėl į kelią. Šiandien turime pasiekti Atlanto kelią. Planuodama kelionę ieškojau informacijos apie tai, ar atidarytas Trolių kelias ir man vis rodė, kad jis uždarytas. Bet dabar jau kaip ir neberodo. Niekas neaišku - pravažiuojamas, nepravažiuojamas, bet bandome ir tikimės pravažiuoti. Blogiausiu atveju - grįšime ir važiuosime aplink.

Tokiomis kartimis nusmaigstytas visas kelias ir jos greičiausiai reikalingos tam, kad užsnigus matyti kelio ribas. Panašu, kad nemažai sniego čia būna žiemą. Visur daugybė slidininkų, kopiančių aukštyn ir be trasų skriejančių žemyn.

Besidairydami ar Trolių kelio, vos nepralekiame virš jo įrengto turizmo centro.

Ir štai po mūsų kojomis garsusis Trolių kelias. 

Ką galiu pasakyti - kelias kaip kelias. Aišku, gamta fantastiška - nerealiai gražu. Bet tai ką rašo apie patį serpantiną ir jo sudėtingumą, tai gerokai perdėta. Kelias kaip kelias. Po Gran Canarios serpantinų, važiuoti juo vienas juokas. Išgėrę kavos, važiuojame į paskutinę kelionės vietą netoli Atlanto kelio.

Trečioji nakvynės vieta rasta per airbnb, yra jaunos poros (rusės ir kanadiečio) namuose. Jausmas tikrai kaip atvažiavus į svečius. Šeimininkai labai draugiški, rūpestingi. Teiloras papsakoja, ką galime apžiūrėti apylinkėse, taigi važiuojame lankyti Atlanto kelio ir gretimų salų. Ir štai jis prieš mus.

Vienintelė mūsų visų nuotrauka :D

Čia net ir kapinės su vaizdu :)

Teiloras minėjo, kad netoliese yra ola, kurią galime aplankyti. Po ilgų paiškų ir klausinėjimų, lydimi įdėmaus varno žvilgsnio, randame įėjimą.

Viduje randame kopėčias. Aišku, reikia kopti. Šiaip taip užsikabarojus aklinoje tamsoje, kelią pastoja uola, užtverianti beveik visą praėjimą. Pasitelkus visus akrobatinius sugebėjimus, pavyksta prasisprausti pro plyšį ir atsiradau viena nedidelėje erdvėje, beveik visai užtvertu išėjimu. Neturiu uždarų patalpų baimės, tačiau pabuvus keletą minučių, mintyse pradėjo kilti vaizdiniai apie užverstus olose žmones. Gaila, viduje buvo visiškai tamsu ir nepavuko padaryti jokios nuotraukos. Bet ką ji būtų parodžiusi. Jausmo neperduosi. 

Grįžtant nusprendėme sulaukti saulėlydžio prie įspūdingiausio Atlanto kelio tilto. Nušvitome :)

Saulėlydis buvo nuostabus.
Ankstyvą rytą dviese trumpam dar kartą nusprendėme aplankyti Atlanto kelią. Ryto šviesoje jis atrodė visai kitaip.

Dar keletas vaizdų iš mūsų kaimelio.

Palikome šią puikią vietą su švelniu liūdesiu. Laiko turėjome pakankamai, tai rinkausi ne greitkelius, o aplinkinius siaurus kelius po kaimus.

Taip ir prabėgo mūsų puikusis savaitgalis. Ačiū, kad skaitėte ir iki naujų susitikimų.