Gran Canaria. II dalis

Gran Canaria. I dalis

Išaušta puikus, saulėtas rytas. Kava grožintis bangomis, pusryčiai terasoje ir vėl į kelią. Šiandien renkamės fantastišką kelią palei vandenyną. Lankysime Playa de la Aldea, Artenara miestelį, kopsime iki Roque Nublo, o paskui pagal situaciją. Važiuojant kalnuose niekada nežinai kiek kur užtruksi, kur patrauks sustoti, ką pamatyti. Taigi, nespraudžiame savęs į griežtus rėmus. Kelias GC-200 veda jau pro mūsų aplankytą Agaete ir vingiuoja, raitosi tolyn. Grožis nerealus - vieną akimi spoksau į apylinkes, kita seku kelią - kelias gan siauras, bet geras - danga puiki, visur atitvarai. Kur radę apžvalgos aikšteles, stojame pasigrožėti vaizdais.

Nusileidžiame į Playa de la Aldea. Dar gan anksti, vėsoka, žmonių beveik nėra. Trumpai pasivaikščiojame ir traukiame ieškoti kelio GC-210, vedančio į Artenara.

Žemėlapyje apžiūrėjome, kad tarp kelių GC-200 ir GC-210 yra tarpas bekelės. Tikimės, kad viskas bus gerai ir mūsų opeliukas įveiks šią atkarpą. Įsimalame į namų, tvorų, daržų, tiltelių ir dar kažkokių dalykų raizgalynę, bet pamažu pasiekiame norimą kelią. Tiesa, vairavimo ypatumai nesibaigia  - kelias ženkliai prastesnis, kai kur duobėtas, kai kur pamiršti sutvarkyti atitvarai arba jų visai nėra, statu, vingiai ant vingių. Žodžiu - svaigus malonumas. Pakeliui apžiūrėję keletą užtvankų, netoli Acusa Verde, privažiuojame kaimą, įsikūrusį uolose.

Artenaroje mus pasitinka Kristus. Vaizdai puikūs. Nusileidę nuo Kristaus statulos kalno, randame restoraną oloje su puikiausiais vaizdais.

Toliau mūsų kelias veda į Roque de Nublo. Važiuojame, kur veda navigacija ir vienoje vietoje mano šturmanė supanikuoja - nusileidimas toks status, kad atrodo automobiliukas persivers per galvą. Išlipame apsidaryti - matosi, kad kelias naudojamas - vadinasi nusileisime ir mes. Tiesa, pas mūsų opeliuką buvo ir priekiniai atstumo jutikliai tai tokiose nuokalnėse žviegdavo kaip skerdžiami. Nusileidome sėkmingai, pasukame reikiama krypti ir siurprizas - kelias uždarytas. Tenka ieškoti kitų variantų. Susidėliojame naują maršrutą ir traukiame tolyn. Šiandien šeštadienis, tai žmonių visur galybė. Miškuose įrengta daug aikštelių piknikams, jos visos pilnutėlės, miškuose pristatyta palapinių. Kas dar labai maloniai nustebino - itin daug pėsčiųjų trasų. 

Oras vaiskus, taigi visos kelionės metu mus lydi Tenerifės vaizdas.

Prie Roque de Nublo pilnoje aikštelėje šiaip taip priparkuojame saviškį ir traukiame apžiūrėti salos įžymybę. Kelias neilgas - lengvas pasivaikščiojimas. Ir vaizdai, vaizdai...

Truputį maivomės, rankose laikydamos Tenerifę :)

Pakankamai pasimėgavę vaizdais, važiuojame link namų, pakeliui lankome Trevor miestelį. Jis tituluojamas gražiausiu salos miestu, bet mūsų manymu, gražiausias vakar lankytas Aguimes. 

Vėlų vakarą grįžtame į savo švyturio namus ir mėgaujamės vakarodamos terasoje.
Ir vėl rytas, kava klausant vandenyno mūšos, saulės pasveikinimas.

Šios dienos kelionės tikslas Pico de las Nieves. Kaip visada važiuojame, kad būtų kuo įdomiau, o tai reiškia visokiausius gražiausius smagiausius serpantinus. Šiandien pakeliui Arucas miestelis su apžvalgos aikštele kalne Montana de Arucas ir Iglesia de San Juan Bautista.

Vaizdai iš apžvalgos aikštelės

Nusileisti iki katedros nėra labai paprasta - visos gatvelės krenta stačiai žemyn, o man vairuojant dar reikia ir pafotografuoti. 

Sekmadienio rytas - miestelyje tyla ir ramybė. Naktį lijo, oras neapsakomai gaivus, miestelis lėtai bunda - atsidarinėja parduotuvės, kavinės, nedideliais būreliais žmonės eina į bažnyčią. Tam atsipalaidavimui pasiduodame ir mes. Lėtai vaikščiojame, geriame kavą. 

Bevaikščiodamos randame nuostabiai žydintį parką. Taip, rašau praėjus keliems mėnesiams, šiuo metu ir pas mus viskas žydi, bet šioje saloje buvome kovo mėnesį, kai pas mus karaliavo šaltis ir lietūs.

Iki valias pasimėgavę ramybe, vėl leidžiamės į kelią. Lankysime dar vieną objektą - Caldera de Bandama. Įdomiausia buvo, kas sunkiai sugebėjome rasti užvažiavimą į Pico de bandama kalną, nuo kurio atsiveria Las Palmas panorama ir pats krateris. Važiuojant kelią pastojo draudžiantys ženklai su kažkokia informacija ispaniškai. Kadangi ispaniškai nelabai mokame, tai nusprendėme nepaisyti ir važiuoti. pasirinkimas buvo teisingas - sėkmingai pakilome. 

Vaizdai neblogi, bet wow efekto nebuvo. Viršuje yra kažkokie pastatai, bet jie aptverti užrakinta tvora. Krateris, kurio skersmuo apie 1000 m, gylis 200 m atrodo įspūdingai - didelis žalias dubuo, kurio apačioje keletas namų. Gal būt reikėjo leistis į kraterio dugną ir patirti kopimo džiaugsmą. Bet tam neturime laiko.

Važiuojame link Pico de las Nieves beveik visą laiką debesyje. Saulė trumpam švysteli ir vėl pasineriame į rūką. Rūkas nesisklaido ir pasiekus viršūnę. Jaučiamės kaip kokioje mistinėje vietovėje. 

Apgailestaudamos, kad vaizdus nuo mūsų slėpė rūkas, sėdame į automobilį ir staiga rūkas išsisklaido, nušvinta dangus, atsiveria puikiausi vaizdai ir Tenerifė tolumoje. Tai trunka daugiausiai minutę ir vėl paskęstame debesyse

Besileidžiant vis stojame ir stojame - randame dar vieną kraterį, daugybę apžvalgos aikštelių, vaikščiojimo takų.

Pietaujame kaip visada su vaizdu :) Po pietų važiuosime apžiūrėti dar vienos įdomios vietos, apie kurią neradau jokių aprašymų. Tiesiog nagrinėdama žemėlapį aptikau pavadinimą Cascada Soria. Krioklys kovo mėnesį turėtų būti labai gražus, bet nuvažiavimas į jo tokio ekstremalumo - tokiu keliu dar neteko važiuoti. Leidimasis stačiu apgriuvusiu serpantinu, kurio viduryje gali rasti žiojinčią duobę arba užkritusį akmenį. Kelią GC505 prisiminsime ilgam. Ypač viena bendrakeleivė.

Pakeliui vaizdai buvo puikūs, bet nusileidus paaiškėjo, kad krioklys beveik be vandens. Vaizdas būtų įspūdingas, o dabar tik gražu. O svarbiausia, kad pakilti turime vėl tuo pačiu ekstremaliu keliu, nes kitaip turėtume apvažiuoti ratu pusę salos. Po šios kelionės man jokie serpantinai nebaisūs.

Grįžtant palydėjome saulę. Mums visą kelionę fantastiškai sekėsi - atsirasdavome ten kur reikia, tada kada reikia. Lietus lydavo ir nustodavo lyti, kai tik eidavom ką nors žiūrėti. Taip ir su šiuo saulėlydžiu. Važiavome keliu palei vandenyną, kuriame nėra labai daug aikštelių sustojimui ir ji atsirado būtent tada, kai saulė palietė horizontą. 

Išaušo pirmadienis, vienos mūsų bendrakeleivės paskutinė atostogų diena. Nutarėme pirmiausia išsimaudyti mūsų privačiuose natūraliuose baseinuose, nuvežti ją į oro uostą ir pasivaikščioti po sostinę. Ši diena buvo pati neįdomiausia per visą kelionę, išskyrus rytinį pasimaudymą ir dar susidūrimą su policija. Privažiavus oro uostą, radau vietą sustoti, bet dalis jos buvo užstatyta bokšteliais. Galvoju, gal tilpsiu. Bandau įvažiuoti ir suprantu, kad nelabai telpu. Per veidrodėlį matau ateinantį policininką ir ko gi tikiuosi, ogi gauti velnių, o gal ir baudą. O jis patraukia bokštelius, leidžia man įvažiuoti ir vėl juos pastato. Atsisveikinus su drauge sėdame važiuoti, tada tas pats policininkas vėl patraukia bokštelius, sustabdo eismą ir mus išleidžia.

Las Palmas gražus didelis miestas. Porą valandų praleidžiame prekybos centre (kaip gi be to), pasivaikščiojame po miestą, papietaujame.

Paskutinę keliavimo dieną nusprendžiame apsižiūrėti, koks gi yra mūsų miestelio paplūdimys. Tai ką pamatome, mums patinka

Jau minėjau, kad gyvenome šiaurinėje pusėje, o visos salos grožybė susitelkę cebtre, todėl norėdamos jas pasiekti turėdavome ristis per kalnus. Keliai yra net keli ir kaskart rinkausi kitą, kad važiuoti nebūtų nuobodu. Vienintelis likęs neišbandytas kelias iš mūsų kaimo yra GC220. Skaičiau, kad jis ganėtinai smagus. Pasiekę San Jose de Caideros kaimelį aptinkame bažnyčią su atsiveriančiais nuostabaus grožio vaizdais. 

Pavažiavę kiek toliau visiškai vietinė kavinukė, skambiai pavadinta Restaurante, tiesa, čia kartu ir įvairi prekių parduotuvė ir nuotaikingi jos šeimininkai. Rytas gan ankstyvas - mes vienintelės lankytojos. Kava, kaip ir visur - puiki ir pigi. 

Kartais patenkame į debesis ir miškas tampa mistiniu.

Yra dar vienas neaplankytas akmuo Roque Bentayga. Nesustodamos pravažiuojame gan turistinį ir strategiškai labai patogioje vietoje įsikūrusį miestelį Tejeda. Manau, kad kitą kartą norėčiau gyventi kažkur čia. Jis yra beveik salos centre, aplinkui galybė pėsčiųjų takų, visos įdomiausios vietos po ranka. Nors mes gyvenome fantatiškai gražioje vietoje, tačiau kasdien tekdavo sukrati nemažai kilometrų iki lankytinų objektų, o vakare grįžti atgal.
Kopimas (arba tiesiog ėjimas) iki Bentayga neilgas ir nesunkus. Diena nuostabi - be jokios skubos mėgaujamės buvimu.

Baigėsi dar viena kelionė. Kaskart rašydama vėl išgyvenu tas nuostabias akimirkas. Vakar manęs klausė, ar nelankau tų pačių vietų. Atsakiau, kad ne, bet Gran Canaria ta vieta, į kurią norisi grįžti.
Iki naujų susitikimų.

Gran Canaria. I dalis