Jordanija. Wadi Rum - Negyvoji jūra

Jordanija. I dalis. Petra
Jordanija. III dalis. Dienos ir naktys Amane, Jerash ir kitos įdomybės

Šiandienos įrašas apie mano mėgstamiausią vietą pasaulyje (kiek aš jo esu aplankiusi), na išskyrus namus, žinoma.

Wadi Rum - sunku apsakyti, ką jaučiu išgirdusi šį pavadinimą, o kai nusprendžiau dar kartą vykti į Jordaniją, tai buvo pati svarbiausia lankytina vieta. Šiurpinau bendrakeleivius sakydama, kad turės miegoti lauke, kad nebus patogumų, kad bus šalta, bet taip pat, kad šio apsilankymo jie niekada nepamirš. Aš buvau teisi - visi sužavėti, neįtikėtinais vaizdais, pojūčiais, potyriais. 

Apie viską iš pradžių. Po nuostabiosios Petros ankstyvą rytą išvykstame į Wadi Rum'ą. Kelionė ne itin trumpa, o ir kelias ne pats geriausias, bet labai gražus. Pakeliui vietinėje parduotuvėlėje stojame kavos. Paruošimas vietiniu stiliumi - kai pasakome, kad su mažai cukraus, tai įdeda tiek, kad dar įmanoma gerti ne kaip sirupą, vietiniams deda vos ne pusę vandens kiekio. Bet kava skani - stipri, svaiginančiai kvepianti kava ir kardamonu. Man gerti kavą, apsipirkinėti dažniausiai tik vietinių lankomose vietose yra kažkas tokio. Dažniausiai žmonės labai malonūs, nuoširdūs. Neteko susidurti su kažkokiu ypatingu bandymu apgauti, pasipelnyti. Tikiu, kad iš mūsų ima daugiau nei iš kaimyno, bet nematau tame didelio blogio. Ypač kai kainas palyginu su kainomis Lietuvoje ir jos neišsišoka. Vaikinas visų kampų suneša mums kėdes, net šį dieduką pakelia, bet mes ilgokai sėdėję, tai nieko prieš ir pastovėti keletą minučių. Kava, saldumynai ir vėl į autobusiuką. 

Su mūsų šeimininku dykumoje, beduinu Ali susitinkame stovyklavietėje, išgeriame kavos, trumpas instruktažas ir turas džipais. Kai užsakinėjau turą, prašiau Ali, kad parengtų mums maksimalią programą su galimybę kuo daugiau pamatyti, pasivaiščioti, pakopinėti. Gavome visko su kaupu. 

Tiesa, pamačius šią didžiulę, ypatingai tvarkingą stovyklą, truputį sunerimau, kad tik nereikėtų čia miegoti - per daug žmonių, per daug civilizacijos. Bet ne, mūsų stovykla ne čia. Čia lieka tik automobilis su didele dalimi daiktų. Į dykumą imame tik tai, ko būtinai reikia - termorūbai miegui, šiltesnė striukė vakarui, hgienos priemonės, dar viena kita smulkmena. 

Pirmasis sustojimas prie kopos, kur buvo filmuojamas kinas apie Marsą. Į ją būtinai reikia užsikarti ir nuo jos nubėgti :)

Rašmenys, kurių amžius siekia tūkstantmečius

Kupriai taip tobulai susilieja su aplinka, kad sudėtinga juos pamatyti.

Raudonoji kopa. Atrodo nelabai aukšta, bet yra ką veikti į ją užkopti.

Šauniausia pasaulyje grupė. Aleksandras ir 6 jo žmonos :D

Um Fruth Rock Bridge. Užsikabaroti kuo aukščiau yra mano pašaukimas. Lipom ir čia. Mūsų šeimininko Ali teigimu tai visiškai easy. Tiesą sakant ir buvo paprasčiau, nei iš pradžių atrodė.

Džiugu, kad visiems pavyko užkopti.

Kadangi buvau užsiprašiusi pamatyti kiek įmanoma daugiau, tai praleidome vieną arbatos gėrimą dykumoje ir važiavome, ėjome, kopėme. Bet pietus dykumoje yra privalomi. Vyksta procesas.

Skanūs, sotūs ir gausūs pietūs. Valgėme kaip po trijų dienų bado. Grynas oras, daug judesio padarė savo darbą. Atrodė, taip prisivalgę nepajudėsime, bet rytiečių mityba neapsunkinanti. Valgėme kiaušinienę, daržovių troškinį, šviežių daržovių salotas, humusą ir žinoma jų skaniąją duoną. Kaip tikri beduinai valgėme rankomis. Vėliau Ali labai džiaugėsi, kad mes priėmėme jų gyvenimo sąlygas ir valgėme taip, kaip jie valgo. Nes sakė būna įvairių keliautojų.

Kitas sustojimas - Khaz'ali Siq. Mus paleido vienoje tarpeklio pusėje ir žadėjo pasiimti kitoje. Tarpeklis nedidelis, bet pilnas grožio ir vietų pasikarstyti.

Kitas sustojimas akmuo grybas. Sunku patikėti, kad tai natūraliai susiformavęs darinys.

Relaksas

Čia tarpeklis, pamėgtas kopinėtojų uolomis. Mes dar tokio levelio nepasiekėme, tai tik pasigrožime uolomis, ereliu ir važiuojame tolyn.

Iki soties pasigrožėje vaizdais, jau temstant atvykome į stovyklą ir čia prasidėjo stebuklinga naktis. Pirmiausia pasivaikščiojom, palydėjom saulę, kai kas jogos asanas ant uolos atliko, pameditavom.

Tai mūsų šeimininko Ali protėvių žemė. Stovyklavietė įsikūrusi nedideliame tarpeklyje, pavadinta močiutės vardu Slma camp. Eidamas dykuma, jos gali ir nepastebėti. Mums buvo užkurtas laužas, patiekta vakarienė, dainavo beduinų dainas, pasakojo apie papročius, mokėmės vestuvių šokį. Leidome laiką, kol visai sutemo. Tuomet mus išvedė į dykumą, parodė žvaigždynus ir paliko vienumoje medituoti po žvaigždėmis. Jausmas ypatingas, kai esi tik tu, aklina tamsa ir daugybė žvaigždžių. Po meditacijos visi nurimę, svajingi susirinkome stovyklavietėje ir pradėjome ruoštis miegui. Pasirinkimai du - palapinė arba miegojimas po žvaigždėmis. Tikriausiai nereikia sakyti, ką pasirinkome.   

Kėlėmės labai anksti, kad nepramiegotume saulėtekio. Saulė tuo metu tekėjo apie 5,30 val, bet kad pamatyti visą grožį, turėjome nemažai klampoti po dykumą.

Mūsų milijonų žvaigždžių apartametai :)

Taip ir nutukti gali.

Paskutinė atrakcija Wadi Rum'e - jojimas kupriais. Buvo keista, kad pavažiavus vos porą kilometrų, smėlis buvo gan giliai permerktas vandens. Pasirodo naktį, kai mes miegojome po žvaigždėmis, netoliese gausiai lijo. O mes mėgavomės žvaigždėtu dangumi.

Šis gražuolis kuprius buvo paskirtas man. 

Stovyklavietėje, kurioje buvome palikę savo automobilį, paskutiniai puodeliai kavos, paskutinės šypsenos, apsikabinimai ir jau palikę svetingąją dykumą, traukiame Negyvosios jūros link Ali rekomenduotu Dykumos keliu, t.y. nuvažiuojame iki Aqabos, iš tolo pamojuojame Raudonajai jūrai ir važiuojame tuščiu keliu, besidriekiančiu Jordanijos - Izraelio pasieniu.
Maždaug keliavimo po dykumą viduryje, paklausiau bendrakeleivių, kuri diena jiems įspūdingesnė - vakarykštė Petra ar Wadi Rum. Atsakymas buvo, kad gal vis tik Petra. Sutarėme šį klausimą dar kartą aptarti ryte, bet jau vakare vienbalsiai buvo nutarta, kad Wadi Rum yra žodžiais nenusakomas stebuklas. Ypač, jei pataikai gauti tinkamą gidą.

Norime kavos. Kur gi kitur, jei ne pakelės parduotuvėje - kavinėje. Kaip ir visur, mus sutinka labai maloniai, šeimininkas prašo kartu nusifotografuoti. Pasidarome nuotrauką ir sau. Kadangi turėjome naują vyriškį, tai fotografuojanti mergaitė Aleksandrą nukirpo :D

Artėjant prie Negyvosios jūros kažkur šmėsteli ant kelio besimėtantis užrašas, kad kelias uždarytas. Buvome girdėję, kad prieš kelias savaites kelias nuplautas per potvynį, žuvo žmonės. Tikėjomės, kad jis jau atidarytas, bet pamatę užrašą suabejojome. Važiuojant toliau daugiau jokių užrašų, nuorodų nėra. Netoli posūkio į Kerak pilį, mus eilinį kartą sustabdo policiją. Nepamenu, ar čia prašė dokumentų, bet išsiaiškinome, kad kelias atidarytas. Bet pirmiausia sukame į Kerak pilies griuvėsius. Griuvėsiai ne tiek įdomūs, kiek smagus kelias link jų. Miestelis nemažas, kalvotas, ypatingai siauromis gatvelėmis. Tai buvo pirmas rimtesnis išbandymas man vairuojant autobusiuką. Bet visur tilpome. Tiesa, su parkavimu problemos, bet pamatęs mus atbėgo vaikinas, patraukė užtvarą ir pasiūlė sustoti. Klausiu kiek kainuoja. Sako nieko, bet labai rekomenduoju pavalgyti šiame restorane. Ok, kadangi artėjo pietūs, tai po pilies lankymo užsuksime. Įėjimas į pilį su Jordan Pass nemokamas. Griuvėsių nelabai mėgstu, tai ilgiau sėdžiu ir grožiuosi vaizdais, nei vaikščioju po juos.

Saulę palydime į Negyvąją jūra

Kažkas maudosi. Įdomu, kaip paskui išgyvena be dušo?

Šis viešbutis prie Negyvosios jūros buvo vienintelė labai turistinė gyvenamoji vieta, Petroje rinkausi mažą šeimyninį viešbutuką, Amane apartamentus.

Pusdienį mėgaujamės Negyvosios jūros malonumais. Jei niekada nesimaudėte Negyvojoje jūroje, labai rekomenduoju. Jausmas, kad lipi ne į vandenį, o į aliejų. Išsitepus šiuo purvu ir nusiplovus, lieka toks malonus pojūtis. Oda tampa aksomine. Mūsų viešbutis buvo ant jūros kranto, taigi pliuškenomės, tepėmės, plovėmės. Šio purvo prikrautas toks akmeninis didžiulis bliūdas, bet vėliau klaidžiodama pakrante, netyčia prasmegau tame dumble iki kelių, tai tepiausi tiesiai iš jūros kasdama.  

Laiko iki išsiregistravimo pilnai užtenka pabūti prie jūros. Važiuojame į Mujib gamtos rezervatą. Gaila, kad šiuo metu (nuo lapkričio 1 iki kovo 31 d.) parkas uždarytas ir į jį patekti niekaip neįmanoma dėl nenuspėjamų orų. Tai tik užmetame akį, vėl išgeriame kavos.  

Jei nepatenkame į Mujib, kylame į Nebo kalną, nuo kurio Mozė pažvelgė į Pažadėtąją žemę, Taip, nuo jo matosi Izraelis. Kilimas visai smagus, po truputį daugėja augmenijos - veši alyvmedžių laukai.

Nebo kalno lankymas neįeina į Jordan Pass, bet kainuoja 2JOD ir tikrai vertas aplankyti. Mums ten būnant, pradėjo kilti vėjas, kažkur grumėti griaustinis. Jausmas labai keistas ir didingas. Kaip vėliau paaiškėjo, netrukus kai nusileidome nuo kalno, tose apylinkėse ir Petroje prasidėjo potvynis, pražudęs daugiau kaip 10 žmonių. Mums vėl pasisekė - nukrito keli lašai, bet oras leido mums saugiai pasiekti Amaną. Norėjau nuvažiuoti į sostinękol dar šviesu, nes buvau prisiklausiusi apie vairavimo šiame mieste ypatumus. 

Pakeliui radome dar vieną rojų žemėje - prekeivius daržovėmis ir vaisiais. Prisipirkome įvairių daržovių ir vaisių - burnoje tirpstančių mangų, anonų, granatų ir ne tokių egzotiškų bananų, mandarinų, baklažanų, cukinijų, pomidorų, agurkų ir t.t. Už visą gėrį, kurį valgėme kelias dienas, sumokame 26JOD (apie 33 eur). Geras pasirinkimas buvo apsipirkinėti mažuose miesteliuose. Mes ten visiška egzotika, turistai paprastai ten nestoja, taigi, ne tik apsipirkdavome, bet dar ir lauktuvių gaudavome. O dėmesio nors vežimu vežk :)

Vakarop pasiekėme apartamentus Amane. Tai paskutinė mūsų gyvenamoji vieta Jordanijoje, kurioje praleisime tris naktis. Apie tai kitame įraše.

Jordanija. I dalis. Petra
Jordanija. III dalis. Dienos ir naktys Amane, Jerash ir kitos įdomybės