Trumpa, bet pilna įspūdžių kelionė po Šveicariją

Dar liko viena šių metų kelionė, nesuguldyta į blogą. Tai mano mylimoji Šveicarija. Keliautojams Šveicariją tikrai yra dėl ko pamilti, bet aš ją pirmiausiai pažinau ir pamilau dėl čia gyvenančių mano nuostabiausių draugių ir puikiausių fotografių Jolie Zocchi ir Egle Berruti. Taigi, tik grįžus po kelionės į Norvegiją, manęs laukė nuotykiai Šveicarijoje. Šį kartą vykau į Šveicariją ne tik pasisvečiuoti, bet ir padėti Eglei fotografuoti vestuves. 

Į Lugano iš Lietuvos nuvykti labai paprasta - skrendi į Milaną, o tada į Lugano galima lengvai patekti traukiniu. Man dar paprasčiau - oro uoste laukia Jolie <3
Jau pažįstami vaizdai pro Zocchi šeimos namų langus. Su Jolie ir jos su Mauro svetinguose namuose Cadro jaučiuosi kaip namie ir taip, lyg pažinotume vieni kitus visą gyvenimą.

Mano draugės veiklios ir užsiėmę, tai kol jos darbuojasi, einu pasivaikščioti po Lugano. Vizitas Šveicarijoje neilgas, norisi išnaudoti kiekvieną akimirką tiek buvimo su draugėmis, tiek mėgavimusi vaizdais. 

Pasivaikščiojimas netrunka labai ilgai, bet jo užtenka, kad iki pūslių pritrinčiau kulną. Žinant, kad rytoj laukia vestuvių fotografavimas, tai nėra pati geriausia naujiena. Bet yra kaip yra. Užkandę sveiko-nesveiko maisto, vykstame apžiūrėti lokacijų vestuvių fotosesijai

Kažkuriuo metu pasimaivymai :)

Vestuvės itališkoje Šveicarijos dalyje sunkiai palyginamos su vestuvėmis Lietuvoje. Čia žmonės daug laisviau reiškia emocijas, bendrauja. Man fotografuoti buvo gan sudėtinga, nes viskas vyko italų kalbą, bet pagrindinė fotografė tai Eglė, vadinasi aš galiu būti kiek atsipalaidavusi :)

Ačiū, Eglei už leidimą pasidalinti nuotraukomis. Vestuvės buvo be galo jaukios, šiltos ir nuoširdžios. Buvo labai įdomu, kai po ceremonijos visa miestelio bendruomenė susirinko sporto salėje kartu pasidžiaugti švente. Buvo orkestras, kuriame grojo ir jaunieji, buvo skanaus maisto, vyno ir daug bendravimo. Vėliau švęsti jaunieji su kviestiniais svečiais išvyko į netoliese esantį restoraną. 

Vakare šlapios ir pavargę grįžome pas Jolie. Šveicarai turi tokį patiekalą, kurį gamina tik šaltuoju metų laiku - raclette. Nors buvo dar tik rugsėjo 9 d., bet jausmas, kad tai gilus ruduo. Taigi, jau galima jį valgyti. Tai patiekalas, kuriuo gali mėgautis ir visavalgiai ir tokie pusiau vegetarai kaip aš. Dešrelės, specialus sūris, bulvės, marinuoti agurkėliai, svogūnai, česnakai ir dar kažkokios gėrybės, kurių jau nepamenu. Tai ne tik patiekalas, bet ir jaukus procesas, suvienijantis šeimą. Deja, šaltis ir nuovargis paveikė taip, kad nuotraukų nėra :( Tiesa, dar pamiršau paminėti puikų Daniel masažą <3

  Sekmadienis vėl išaušta lietingas. Bet yra planas aplankyti Como, tai mes jo ir laikomės.

Lietus ir vėjas gerokai trukdo mėgautis buvimu, tai randame geresnį užsiėmimą - SPA namuose :) Tegul Jūsų negąsdina mano basos kojos - įprastai man nebūna šalta. Tiesa, rytojus parodė kitaip.

Pirmadienis bus fantastiškas - Eglė nupirko dienos bilietą visomis transporto priemonėmis. Kopinėsiu po Rigi kalną, plauksiu Keturių kantonų ežeru, lankysiu Lucerną...
Ankstyvas rytas ir aš jau traukinuku judu į Arth Goldau miestelį, iš kurio traukinukas užveš į Rigi Kulm 1797 m aukščio viršūnę. Traukiniai Šveicarijoje geri, greiti - kelionė neprailgsta.

Netrukus jau dairausi po Arth Goldau ir ieškau traukinuko, kelsiančio mane į kalnus.

Paėjus kelis šimtus metrų aptinku jį. Dar turiu kiek laiko pasidairymui po miestelį. Šiandien šviečia saulė, bet oras vėsokas. Mąstau, kas gi bus ant kalno.

Laukiančių traukinuko prisirenka nemažai. Vieni stipriai pasiruošę kopimui - batai, kuprinės, lazdos. Kiti kiek lengviau - matyt kaip ir aš kils iki viršaus. Su basutėmis tik aš viena :D 

Kylant negaliu atitraukti akių nuo grožio, plytinčio aplinkui. Traukinukas kartais sustoja - kažkas įlipa, kažkas išlipa. Čia daugybė pėsčiųjų maršrutų nuo sudėtingų iki visiškai paprastų, bet šį kartą nekopsiu. 

Užkilus į aukščiausią Rigi kalno vietą, atsiveria 360 laipsnių Šveicarijos panorama - kalnai, ežerai, lygumos. Įrengtos poilsio vietos - suoleliai, gultai, restoranai su terasomis. Gėrintis vaizdais galima praleisti daug laiko, bet taip šalta... Ko gero temperatūra apie nulį. Mano basos kojos visai nepatenkintos. Tenka vėl autis jas nutrynusius kedus. Tuo labiau, kad esu suplanavusi dalį kalno leistis pėsčiomis.

Selfiukas kalnų fone.

Žemyn veda visai neblogas kelias. Juo leidžiuosi iki kitos traukinio stotelės. Pavažiuoju iki stotelės, kuriuoje yra keltuvas. Į kalno viršūnę yra keli maršrutai - vienas, kuriuo atvažiavau, traukinuku iš Arth Goldau, kitas traukinuku iš Vitznau. Dar yra variantas iš Weggis pasikelti keltuvu, o likusią dalį iki viršūnės užkopti pėsčiomis arba užvažiuoti traukinuku. Nusileidus iki keltuvo, apžiūrėjau, kad ilgokai laukti ir pradėjau leistis pėsčiomis. Tai buvo klaida - užtrukau nemažai laiko, kol nuėjau iki kitos stotelės, tada ilgai laukiau traukinuko, o nusileidus į Vitznau laukė ilgas plaukimas į Luzerną. Jei būčiau luktelėjusi pusvalandį ir nusileidusi keltuvu, būčiau turėjusi gerokai daugiau laiko Luzernai. Gal ši informacija kam nors padės.

Taigi leidimasis buvo ne itin sunkus. Pradžioje visai neblogas kelias, vėliau įprastas kalnų takas. Ir vaizdai vaizdai vaizdai...

Šioje stotelėje teko ilgokai palaukti

Labai įdomus nematytas dalykas - tas visas ratas su bėgiais sukasi ir nukreipinėja traukinukus.

Nežinau ar traukinukų tvarkaraštis suderintas su laivo, ar man tiesiog pasisekė, bet laivas atplaukė gal po dešimties minučių nusileidus nuo kalno. Plaukimas ilgokas, oras gan šaltas, bet vaizdai vėl nuostabūs. Niekaip negalėjau prisiversti būti laivo viduje, ten kur šilta. Norėjosi jausti vėją kartais švelniai glostantį skruostus, bet dažniau besikėsinantį nuplėšti kapišoną ar atlapoti striukę

Liucernos uostas, autobusų ir traukinių stotys yra vienoje vietoje, pačiame miesto centre. Susižiūrėjau, kada patogiausia būtų važiuoti namo į Lugano ir išėjau klaidžioti gražiuoju Liucernos senamiesčiu.

Liucerna be galo gražus miestas, įsikūręs pačioje Šveicarijos širdyje. Tai didžiausias miestas centrinėje, vokiškai kalbančioje, Šveicarijos dalyje.  

Įžymiausia Luzernos vieta - Koplyčios (Kapellbrucke) 204 m ilgio medinis dengtas tiltas ir šalia esantis vandens bokštas. Tiltas pastatytas 1333 metais ir yra vienas seniausių Europoje medinis tiltas. Jo vidus papuoštas XVII a piešiniais, vaizduojančiais mieto istoriją, karo ir šventas scenas.

Vaikščiojau apie tiltą ratais ir vis atsiverdavo kažkas gražaus ir dar nematyto. Vėliau nėriau į senamiesčio gatveles ir užvertusi galvą gėrėjausi ištapytais namais, skulptūromis.

Vėliau, gerokai prisivaikščiojusi dar ilgai sėdėjau krantinėje, gėrėdamasi vaizdais ir stebėdama paukščius

Laikas pralėkė nepastebimai - laikas į trukinį.

Deja, kita diena buvo paskutinė mano viešnagės Šveicarijoje diena. Merginos nutarė kartu su manimi važiuoti pasivaikščioti po Milaną, o po to aš namo į Lietuvą, o jos namo į Lugano.

Ačiū Jolie, Egle, Indre už puikų laiką. Aš Jūsų jau pasiilgau :)

Ačiū, kad skaitėte.