2020 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Kelias atsiranda tik po einačiojo kojomis

Vieną dieną ateina suvokimas, kad esi ten, kur neturėtum būti. Tiesa, iki to suvokimo ilgas kelias – daug dvejonių, abejonių, bet kai jau suvoki – kelio atgal nebėra.

Prieš daugiau kaip metus pasakiau sau, kad nori tiesiog mėgautis gyvenimu ir pradėjau tai daryti. Pirmas žingsnis buvo išeiti iš “tikro” darbo, palikti gan aukštas pareigas, saugumą, garantijas ir išeiti beveik į niekur. Beveik, nes jau daug metų dariau kažką šalia darbo – fotografija, žaliavalgiški tortai ir desertai, kelionių organizavimas sau ir draugams. Tiesa, tik fotografija generavo pajamas – visa kita buvo tik žaidimas, malonumas.






Apie stereotipus. Jau daug metų iš aplinkinių girdžiu vieną frazę “gerai, kai tu gali sau leisti”  Tai girdėdavau keisdama darbus, pradėdama kokią nors naują veiklą, išvykdama į kelionę. Bet galime mes visi – priklauso nuo prioritetų. Žiūrint įprastai – aš negaliu sau leisti daryti to, ką darau – mano vyras daug metų nedirba samdomo darbo, mes neturėjome jokių stabilių pajamų, išskyrus mano atlyginimą, vis dar kuriamas mūsų ūkis, kol kas reikalauja daugiau investicijų nei duoda pelno. Taigi, aš “negaliu sau leisti”. Bet yra kita pusė – aš žinau, kad galiu. Galiu padaryti viską, ko noriu, galiu pasiekti daug dalykų gyvenime. Džiaugiuosi, kad tas suvokimas atėjo, džiaugiuosi, kad atėjo dabar.  Kai priimi sprendimus ištinka nuostabūs dalykai – kelyje atsiranda žmonės, turintys panašią patirtį, galintys padėti susivokti, patarti. Tik reikia atsiverti ir nebijoti klausti, nebijoti nežinoti.





Apie baimes – “gerai, kai tu nebijai” – dar viena topinė frazė. Bijau, aišku, kad taip. Bet baimė mane labiau skatina veikti, nei tūnoti susigūžus. Pagalvokite, jei neturėtumėte jokių baimių ir nerimo dėl ateities, kas iš jūsų gyventumėte taip, kaip gyvenate dabar? Ar vis tik kažką keistumėte? O kaip su svajonėmis? Ar turite svajonių? Prisiminkite vaikystę, kaip svajodavome ir mus visi palaikydavo,  sakydavo, kad galime daryti ką norime, tapti, kuo sugalvojame. Kol nepatekome į suaugusių pasaulį ir mums nepradėjo sakyti – baik svajoti, nusiimk rožinius akinius, būk realistė, iš to duonos nevalgysi. Ir mes patikėjome – kas nepatikėtų, kad geriausia yra būti tokiam kaip visi, “normaliam”,  neišsišokti. Būti muzikantu, aktoriumi, dailininku – tai neprotinga, tapk gydytoju, buhalteriu, gimdyk vaikus ir auklėk juos, kad darytų tą patį. 

Kartą turėjau labai gerą progą Jordanijoje apie tai pamąstyti. Išėjau viena į dykumą ir užkopiau į kalną, esantį netoli stovyklos. Ten netikėtai radau ryšį ir nusiunčiau nuotrauką stovyklos šeimininkui. Žaibo greitumu atskriejo atsakymas – “Prašau, tik būk atsargi” Standartiškai būčiau atsakiusi, “Žinoma, būsiu”, bet tuomet susimąsčiau – jei būčiau atsargi, dabar sėdėčiau saugiai prie savo darbo stalo ir toliau daryčiau tai, ką dariau visą gyvenimą. Nesakau, kad reikia nepaisyti saugumo – jokiu būdu, bet ar tikrai esame laimingi tame saugiame kokone? Aš nebuvau.




 

Aistra gyventi

Prieš išeidama iš darbo ir jau išėjusi iš jo, labai daug laiko praleidau keliaudama, o Jordanija tapo beveik antraisiais namais. Taip natūraliai susidėliojo, kad padėdavau žmonėms suplanuoti keliones, patardavau ką ir kaip daryti. Pačiai be galo patinka kelionės, todėl nusprendžiau su tuo sieti savo gyvenimą. Baigiau turistų vadovų ir gidų kursus ir tuoj tuoj turėjau pradėti dirbti su viena kelionių agentūra, kai atėjo korona. Ji mane aptiko Jordanjoje iš kurios suskubau grįžti paskutiniu lėktuvu pries uždarant sienas.

Iš “draugų” pradėjo skrieti “užuojautos” žinutės – kaip dabar bus, ką dabar darysi, tai tau viskas dabar…

Tačiau kelias atsiranda po einančiojo kojomis. Mėnuo solo kelionių Kipras-Libanas-Jordanija, visų planų žlugimas, dvi savaitės saviizoliacijos ankstyvą pavasarį, klaidžiojant vienai po miškus, padėjo surikiuoti mintis. Planuoti nebuvo ko – kelionių nebus dar ilgai, kitos veiklos neturėjau, tačiau viskas mano gyvenime ateina savaime. Neturėdama jokio užsiėmimio pagalvojau, kad reikia įgyvendinti seną norą - pasigaminti sapnų gaudyklę iš turimų namie priemonių – pavyko. Tada dar vieną, tada namuose radosi kažkokios virvės – sapnų gaudyklėms ji netiko, bet pirštai patys prisiminė macramé mazgus – taip atsirado kilimėlis, vėliau dar vienas, paskui turimų virvių nebeužteko ir radosi vis nauji ir nauji kūriniai, kaskart vis sudėtingesni. Macrame tapo beveik manija - diena prasideda ir baigiasi pynimu.

Nemoku nieko daryti pusiau – jei darau, tai tame esu visa.

Noras dalintis tikriausiai yra natūralus. Gavau keletą užklausų, gal rengiu mokymus ir pagalvojau – kodėl gi ne J

Su viena grupe gaminome sapnų gaudykles mokymus, su kita pynėme macramé žvakides. Vakarai buvo pilni juoko, šiek tiek jaudulio, pagalbos vieni kitiems. Dalintis yra be galo gera – užsiėmimai vietoje suplanuotų 2,5-3 valandų išsitęsė į 4 val ir ilgiau – juk taip gera turėti laiką sau su bendraminčiais, gurkšnoti arbatą kalbantis apie gyvenimą, pokyčius, keliones, mėgautis niekada neragautais skoniais.   

Jei norite susitikti su manimi, pakalbėti apie gyvenimą, pokyčius, naujas pradžias, o kartu ir pasimokyti naujų dalykų, kviečiu susisiekti


itsmacrame@yahoo.com

+37068757890


Daugiau

Apie keliones 

Apie macrame 

Apie fotografiją 

Apie ūkį































Komentarų nėra:

Rašyti komentarą