Ir vėl mane ištiko Jordanija

Prieš kelionę galvojau, ką dar naujo galėčiau patirti Jordanijoje. Laimė, kad mano vietiniai draugai įkalbėjo mane atskristi vasarą. Buvau labai skeptiškai nusiteikusi, nes gi bus karšta, bet jie įtikino, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo. Bet nuo pradžių.

Prieš daugiau kaip pusę metų, medituodama po žvaigždėmis Wadi Rum, priėmiau labai svarbų savo gyvenime sprendimą. Beveik pusę metų pati negalėjau tuo patikėti ir laukiau kovo mėnesio kelionės, kad jį sau pasitvirtinčiau arba atmesčiau ir sprendimas įvyko, neliko jokių abejonių.

Drastiški gyvenimo pokyčiai, kai tau virš 50 daugelį šokiruoja. Laimei, sprendimas buvo tvirtas, mane labai palaiko šeima ir pagaliau turiu gyvenimą, kai kas rytą pabudus norisi šypsotis ir dėkoti Dievui, Visatai už tai kas esu ir už tai ką turiu.

Grįžtame į Jordaniją :) Sugalvojome, kad norime gerokai aktyvesnės kelionės, aplenkiant miestus, griuvėsius, istorines vietas. Palikau tik Petrą ir Negyvąją jūrą, nes tai must see. Na ir Madabą pakeliui į oro uostą, o ir lauktuvėms nusipirkti. 

Birželio 7 dieną, šauni draugų kompanija - 5 moterys ir 1 vyras (ačiū Tau Linai už kantrybę, pagalbą, humoro jausmą, draugiškumą...) nuvykome į Jordaniją. Pradinės procedūros tos pačios - Jordan Pass, pirmakarčiams akių rainelių skenavimas, automobilio pasiėmimas ir į trasą.

Pirma stotelė - Dana rezervatas. Ją pasiekti galima net trimis skirtingais keliais - nuobodžiai važiuoti autostrada, autostrada ir dalį per kalnus arba per kalnus, palei Negyvąją jūrą ir vėl per kalnus. Paskutinis variantas ilgiausias, bet įdomiausias. Laiko turime, todėl jį ir pasirenkame. Važiuojant temperatūra vis kyla ir prie Negyvosios jūros pasiekia 42 laipsnius. Svarstome, kaip išgyvensime :) Bet tolstant nuo jūros ir kylant į kalnus, oras atvėsta ir vakare jau net reikia megztukų.

Išlipome patikrinti kas tai yra - 42 laipsniai. Deja, vietelę pasirinkome ne kokią - aplink koks šimtas šunų, pilna kaulų, kailių. Kvapas toks, kad kolektyvas kuo greičiau nėrė atgal į automobilį.
Dana rezervatą lankiau kovo mėnesį, kai žygio metu užklupo sniegas, kruša. Šį kartą manau to išvengsime. Mūsų svetingieji šeimininkai Dana Tower Hotel mūsų jau laukia.

Atvykome gana anksti - iki vakarienės einame žvalgyti apylinkių ir ieškoti gražiausių saulėlydžio vaizdų. Hazemas paaiškina kur eiti ir pradedame pirmąjį mūsų žygį. Nueiname iki kaimelio, kur vaikų apsuptyje stebime saulėlydį.

Vėliau, jau keliu, grįžtame į viešbutį, kur, kaip įprastai, puiki vakarienė, skambant Hazem dainoms, vėliau kiek pašokam ir einame ilsėtis - laukia nauji nuotykiai. 

Kitos dvi dienos skirtos žygiams. Eisime Wadi Ghuweir kanjonu, nakvosime kažkur, o kitą dieną kilsime Wadi Dana. Dauguma leidžiasi Wadi Dana (apie 15 km.), o paskui samdo kažką, kas parvežtų į viršų. Mes ėjome priešingu keliu. Iš anksto pasakysiu, kad buvo visai nelengva.
Pakeliui link Wadi Ghuweir

Pirmiausia susikrauname daiktus - ko reikės žygio metu, ką vežti tiesiai į stovyklą, vėliau kokią valandą važiuojame su charizmatišku vairuotoju iki Wadi Ghuweir pradžios. Nusileidžiame gan žemai, mūsų takas eina kanjonu - dažniausiai turime pavėsį.

Po kojomis teka upeliukas - balansuodami nuo akmens ant akmens šokinėjame, kad tik nesušlaptume batų. Vėliau tai pasidaro nebesvarbu ir su didžiausiu džiaugsmu šlepsime šlapiomis kojomis upelio viduriu. Taip daug paprasčiau - nebeskiriame dėmesio nereikalingiems dalykams ir galime laisvai mėgautis atsiveriančiu grožiu. Beje, jei turite sportines basutes apsaugotais pirštais, ko gero visai neblogas pasirinkimas - išbandysiu rudenį. Po maždaug trijų valandų kelio prieiname tiesiog rojaus kampelį. Krioklys, maudynės, krykštavimas ir kvailiojimas, bendras darbas gaminant pietus, mėgavimasis valgiu, trumpas relaksas ir vėl į kelią.

Maistas, pagamintas kartu, gerokai skanesnis.

Dar pora valandų ėjimo ir pasiekiame nakvynės vietą. Viskas paruošta, viskuo pasirūpinta. Palapinės, laužas, kilimai atsisėsti, maistas, saulės palydos, žvakės sutemus, pokalbiai prie laužo...

Beje, žygio metu viena bendrakeleivė pasitempė koją ir kitą dieną nebegalėjo tęsti žygio. Viešbučio savininkas pats asmeniškai atvyko jos pasiimti, dar padarė jai privačią ekskursiją, parsivežė į viešbutį, kur lepinama ji praleido visą dieną (tyliai turime įtarimą, kad ji tiesiog norėjo būti palepinta ir nenorėjo kopti, nes kitas dienas straksėjo kaip kalnų ožka).
Antros žygio dienos planas buvo, kad Wadi Dana pradėsime kopti 7.30 po pusryčių, bet mes nusprendžiame pusryčiauti vėliau ir išeiti 6.00 val., kol dar ne taip karšta. Sprendimas pasiteisino 100%. Apie 9 val. mes jau nuėję daugiau kaip pusę kelio, stojame pusryčiauti. Tiesa nueita lengviausia dalis. Tolyn vis statyn.

Pusryčius, atidžiai prižiūrimi mūsų, gamina vyrai. Vėl milijono žvaigždžių restoranas - karšti pusryčiai, arbata, arabiška kava. Mėgaujamės neilgai - dar liko ilgas kelias.

Antroji žygio dalis man buvo labai sunki, bet tai niekaip nesuardė to palaimos jausmo, lydėjusio visos kelionės metu. Mūsų gidas Salem ypatingai draugiškas ir rūpestingas - kai būdavo per sunku eiti - šokdavome.

Jaunimas nubėgo į priekį, vyresnio amžiaus jaunimas kopė lėčiau. Bet mes tai padarėme. Viešbutyje gauname karštą dušą, pietus, poilsį, fantastišką vakarienę su dainomis ir šokiais.

Trečios dienos planas buvo Petra, bet vienai dalyvei kiek iškritus iš rikiuotės, keičiame planus ir traukiame į Wadi Rum - ten norint kojų galima per daug nevarginti. Startas 5 ryto, dvi valandos kelio, visam ekipažui (tame skaičiuje ir šturmanui) saldžiai parpiant. Gerai, kad kelias puikiai žinomas.

7 val. ryto mes jau Wadi Rum lankytojų centre susitinkame su Ali. Jis žino, kad mes turėtume būti be pusryčių, todėl yra pasirūpinęs maistu, išverda arbatos. Bet jis nežino, kad ekipažas badauti nelinkęs ir neprivažiavus Wadi Rum pilvukai jau buvo prikimšti lietuviškų gardėsių. Linas vyriškai aukojasi ir sukerta mažiausiai du paplotėlius, gausiai pašlakstytus vietiniu alyvuogių aliejumi ir apibarstytus zataru, po ko jo skrandis atsisako dirbti taip, kaip turėtų, bet ne dėl to, kad maistas buvo blogas - tiesiog jo buvo per daug.
Išgėrę arbatos pradedame turą, aplankome Raudonąją kopą, Lorenco namą, grybą, kitus objektus.
Bet svarbiausia ne tai, ką aplankėme, o tai, kaip tai darėme. Mūsų šeimininkas Ali labai atsargus vairuotojas, bet nulaikyti mūsų pašėlusią kompaniją visureigio viduje - misija neįmanoma. Taigi, skriejame (labai saugiu greičiu) per dykumą kažkaip taip.

Kadangi atvykome gan anksti, dykumoje dar mažai turistų. Aišku, tai įtakoja ir sezonas, o tikriau nesezonas. Raudonoji kopa pasitinka mus visame gražume, vėjui užlyginus visus pėdsakus. Net gaila kopti, kad nesugadinti šio grožio. Bet užkopus atsiveria nuostabūs vaizdai.

Um Fruth rock bridge vienas iš populiariausių Wadi Rum. Ant jo labai lengva užkopti. Aš vėl lieku žemai ir fiksuoju mūsų komandos nuotykius

Šalia grybo įsikūrusioje palapinėje atsigaiviname beduinų arbata, klausydami dainų, pritariant  beduinų smuikui - Rababah. Neįtikėtina, kad vienastygiu instrumentu galima išgauti tokias melodijas.

Primenu, kad keliaujame vasarą, o tai reiškia dykumoje pakankamai nešalta. Pietų grįžtame į Ali stovyklą Salma camp, kuri įsikūrusi kanjone ir čia visada galima rasti pavėsį. Pavalgę pietus einame ilsėtis. Aš eilinį kartą prisikalbėjau - dar prieš kelionę sakiau, kad noriu dykumoje pabūti viena, tai manęs laukia erdvūs apartamentai kanjono gilumoje nuo saulės paslėpti po uola.

Kai kas snūduriuoja, kai ką mūsų gidai išsiveža į dykumą, kur geria arbatą, žaidžia žaidimus, vėliau ilsi. Visiškas poilsis ir atitrūkimas. Net minčių nelieka.
Kai pabosta gulėti, išeinu pasivaikščioti į dykumą ir visai šalia stovyklos netikėtas susitikimas

Vakarienei mums pažadėtas zarb - tradicinis beduinų patiekalas, kepamas beduinų "orkaitėje" smėlyje. Grįžus po turo Ali su Atif kviečia mane į virtuvę ir rodo, iš ko bus gaminamas šis patiekalas - šviežia aviena iš dykumos avių, vietinės daržovės, ryžiai. Įprastai mėsos nevalgau, bet kai gaminama su tokia meile, ar galiu atsisakyti. Ok, sakau, valgysiu ir aš. Emocijos liejasi laisvai :D

Taigi apie zarb - tai tradicinis beduinų patiekalas, kai pomidorų padaže su prieskoniais trumpai pamarinuota aviena dedama į specialų stovą, viršuje, kitoje lentynoje sudedamos daržovės, o visai apačioje puodas ryžių. Visas šitas įrengimas leidžiamas į kaitriai iškūrentą metalinę talpą, įkastą į smėlį, tuomet sandariai uždengiamas, apkasamas smėliu ir paliekamas kepti, o gal greičiau troškintis daugiau kaip dviems valandoms.

Kol vakarienė gaminasi, kopiame į kalną šalia stovyklos stebėti saulėlydžio.

Smalsu, kas gi čia bus. Man jau yra tekę valgyti šį fantatišką patiekalą, bet mano bendrakeleiviams tai visiška naujiena.

Vakarienė TOBULA. Pavalgę, pašokę, einame į dykumą stebėti žvaigždžių. Ali parodo žvaigždynus, papasakoja, kaip orientuotis erdvėje pagal žvaigždes ir toliau vyksta man įdomiausia dalis. Visi išskirstomi pradžiai poromis ir turi apeiti didžiulį ratą dykumoje vieni tamsoje. Vėliau grįžus, jau einame po vieną. Iš tiesų, tai reikia patirti. Aš nuėjau labai toli nuo stovyklos, ilgokai gulėjau po žvaigždėmis, visai pamiršusi, kad gali būti gyvačių ar bent jau skorpionų. Kai nusprendžiau grįžti į stovyklą, supratau, kad nežinau kur eiti. Su savimi neturėjau nieko - nei žibintuvėlio, nei telefono. Tiesa, telefonas nelabai ir padėtų, nes ryšio čia nėra. Manau, kad tai skamba baisiau nei iš tiesų buvo - tas vietas aš tikrai žinau neblogai ir buvo aišku, kad tik laiko klausimas kada rasiu stovyklą. O blogiausiu atveju - naktis šilta, galima miegoti bet kur.

Parėjau kai visi jau buvo įsitaisę miegui. Linksmiausia, kad niekam nebuvo įdomu, kad manęs nėra (aš dažnai mėgstu kuriam laikui dingti pabūti viena), o pasiskundus Ali, kad pasiklydau, gavau atsakymą - tu čia tiesiog negali pasiklysti. 

Atskira tema apie miegojimą dykumoje. Esu miegojusi stovykloje ant žemės, vėliau man buvo įruoštas miegamasis po žvaigždėmis tarp uolų. O šį kartą buvo visai linksma - miegojau tiesiog ant uolos šalia stovyklos. Na, ne ant plikos uolos - čiužinuką pasitiesiau. 

Mano draugai buvo įkurdinti moderniai įruoštose palapinėse su dušais ir tualetais (niekam nesakykit, bet man labiau patiko, kai jų nebuvo). Bet manote jie ten miegojo? Nieko panašaus - lovos buvo išbogintos į lauką ir visi miegojo po žvaigždėmis, tiesa, beveik visi lovose. 

Jordanijoje, o ypač Wadi Rum, miego man užtenka per pus mažiau nei bet kur kitur. Jei einu miegoti 23 - 24 val., tai faktas, kad pabusiu 3-4. Tiesa, šį kartą išmiegojau net iki 5 val. Bet koks gėris yra pramerkti akis, kai tie veidu plevena žvaigždės, kai dangus verkia žvaigždėmis. Jausmas visiškai nenusakomas, pasikartosiu - tai reikia patirti. 

Rytas, o niekas nesikelia. Man neramu, nes norisi veiksmo. O Ali išvakarėse pasakė, kad miegosime ilgiau, su kuo mano komanda su džiaugsmu sutiko, nes įprastai aš neleidžiu ilgai miegoti.
Kol visi dar miega, visas laikas yra tik mano. Dykuma kaskart kitokia. Šviesos žaismas uolose, garsai, vėjas...

Netrukus stovykla pradeda busti, neskubėdami keliamės, maudomės, pusryčiaujam ir kažkur išvažiuojam. Kur - nelabai žinome. Ali mus nuveža į Al barah kanjoną, kurį pasirodo prieš mums atvažiuojant sutvarkė. Nes dykumoje, kaip ir kitur Jordanijoje šiukšlių vis daugėja :( Kol jie įkūrinėjo stovyklą, mes išėjome pasivaikščioti ir pakopinėti po uolas.
Šio kanjono gilumoje mūsų nauja stovyklavietė

Porą valandų palaipioję grįžtame į naująją stovyklavietę. Čia mums paruoštas dušas, ruošiami pietūs. Visiškai tingiai praleidžiame pačias karščiausias valandas.

Saldus miegelis po pietų. Man kaip visada, miegui gaila laiko.

Kiek pravėsus važiuojame apžiūrėti dar keletą nematytų vietų - kas kartą jie parodo kažką naujo ir nematyto. Popiečio arbata ir važiuojame atgal į Salma camp.

 

Kažkam pritrūksta veiksmo ir greituoju būdu yra aplaipiojamos gretimos uolos

Po arbatėlės visai pravartu pašokti

Dream team <3

Grįžus į stovyklą, Ali su Atif užsiima vakarienės gaminimu, o aš perimu gido pareigas ir su draugais kopiame į kitą kalną stebėti saulėlydžio.

Saulei nusileidus prisimenu vieną beduinų gudrybę - kaip pasigaminti muilą dykumoje. Pasigaminame, nusiplauname rankas ir grįžtame vakarienės.

Šiandien vakaras ramus - truputį padainuojame, pasėdime po žvaigždėmis ir einame miegoti, nes ryt 5 ryto išvykstame į Petrą.

Rytas ateina labai greitai. Keliamės, pakuojamės. Iki Petros nuo stovyklos apie dvi valandas kelio, o 7val. mūsų laukia gidas, nuvešiantis į Mažąją Petrą - šį kartą Petrą lankysime iš kitos pusės. 

Nuvykstame truputį vėluodami, gidas jau laukia. Pasirodo, kad jis praktiškai visai nekalba angliškai. Kažką kalba apie bilietus, bet mes sakome, kad turime Jordan Pass ir mums nieko nereikia. Pasirodo - klydome, bet tai sužinojome tik gerokai vėliau. Važiuojame paskui gerokai padėvėtą (švelniai tariant) automobilį iki Mažosios Petros, vėliau paliekame savo autobusiuką ir susikraustome į kėbulą.

Kelias - wow. Privažiuojame patikros punktą ir tada paaiškėja, ką jis greičiausiai mums bandė pasakyti prie lankytojų centro - mums reikėjo nueiti į lankytojų centrą ir pasižymėti Jordan Pass. Kontrolierius siunčia mus atgal ir nesileidžia į kalbas. Bet mes neatstojame. Po ilgų prašymų, diskusijų, mus įleidžia. Dar kurį laiką lėtai važiuojame sudėtingu keliu. Keliui pasibaigus vaikinukas lydi mus iki Vienuolyno. Tam tikrai nėra būtinybės, nes kelias labai aiškus, bet manau jis gavo tokius nurodymus iš vieno mano draugų :) 

Nors ir susivėlinome, bet 8 ryto prie Vinuolyno beveik visiškai tuščia. Pakopinėjame po aplinkines uolas, geriame kavą, sultis, mėgaujamės akimirka. Vėliau leidžiamės 800 laiptelius žemyn, einame pagrindine gatve, lankome greta jos esančius objektus.

Užkopti į High place of sacrifice galima įvairiais keliais. Šį kartą pasirenkame tradicinius laiptus. Užkopę ir pasigrožėję vaizdais, geriame kavą su vaizdu už milijoną, kremtame užkandžius.

Dar viena must see vieta - Iždinė iš viršaus. Šią vietą pasiekti galima tik su gidu. Aišku, galima bandyti tai daryti ir patiems, bet manau prarastume daug laiko, o ir ne faktas, kad sėkmingai nueitume, nes pasiklysti galimybių daugybė. Mus veda kokių 10 metų berniukas straksintis su savo sandalais per uolas, šoka per tokias prarajas, kad silpna net žiūrėti, bet mumis rūpinasi - nepamiršta atsigręžti ir pažiūrėti, ar visi vietoje. Pakeliui aišku privalomas sustojimas shopingui :) Atsigeriame kas kavos, kas vandens, kas colos ir štai netrukus atsiveria Iždinė. Petroje buvau jau daug kartų, bet kaskart šis vaizdas sužavi iš naujo. Fotosesija prie Iždinės, arbata, berniukas palydi mus žemyn, gauna savo pinigus ir dar tipsų ir išsiskiriame. Mes jau judėsime link automobilio, nes laukia ilgas kelias iki Negyvosios jūros.

Automobilis paliktas Mažojoje Petroje. Ketinau važiuoti taksi, bet mus vežęs vaikinas, pasisiūlo atvažiuoti ir nuvežti mane iki automobilio. Susiskambiname ir man išėjus jis jau laukia. 

Toliau nieko gero neįvyko išskyrus arbūzą. Važiavimas ilgas, lauke karšta ir staiga matome sunkvežimį su arbūzais. Pirmąją dieną buvome apturėję ne kokią patirtį, kai nusipirkome neskanų arbūzą, bet vėl rizikuojame. Nusiperkame milžinišką, skanų, kvapnų, kurį čia pat pakelėje ir valgome... 

Šį kartą nakvojame Dead sea spa viešbutyje ant Negyvosios jūros kranto. Įdomu, kad prie įėjimo į viešbučius stovi skeneriai ir neleidžiama įsinešti nei maisto nei gėrimų, o mes turime dar beveik pusę arbūzo. Apsauga jį pasilieka ir pažada atiduoti, jei eisime valgyti ne viešbučio teritorijoje. Ką mes ir padarome - nejaugi paliksi tokį gėrį. 

Rytas, pusryčiai, Negyvosios jūros malonumai. Patirti tą panirimą į aliejaus konsistencijos vandenį tikrai verta. Taip pat ir pasipuošti dumblu.

Išsiregistruojame 12 val. ir traukiame į dar vieną nebandytą pramogą - Mujib kanjoną. Šis kanjonas atidarytas lankytojams balandžio - spalio mėnesiais, bet ne faktas, kad į jį pateksite, nes žiūrima ne tik į kalendorines datas, bet ir į gamtines sąlygas, kritulius. Kad bus uždarytas birželio viduryje, žinoma mažai tikėtina. 

Reikia vandens batų (nuomoja vietoje) arba kedų, maudymosi kostiumo ir/arba šortų ir maikės. Liemenes duoda. gerai pagalvojus, praverstų ir šalmai. Kanjonu eiti galima be gido, bet mes nusprendžiame jį imti. Kanjonas kainuoja 21 JD asmeniui, gidas - 35JD grupei, bet jis buvo toks geras, kad paliekame dosnius tipsus.

Jei būdama kitose vietose, žinojau ko tikėtis ir naujienos buvo labiau kosmetinės, tai ši nauja patirtis buvo absoliučiai neįtikėtina. Labai gerai, kad pasiėmėme gidą - jie ne tik parodė lengvesnius kelius, padėjo įveikti sudėtingesnius etapus, bet ir parodė keletą vietų, kur galėjome patirti skrydžio jausmą.

Ši pramoga trunka 2-2,5 val.

Kitai nakvynei važiuojame į Madabą, pakeliui aplankome Nebo kalną. Pasakysiu paslaptį, kad čia viena geriausių mano gertų espresso Jordanijoje. Vien dėl to verta čia lankytis (juokauju - čia tikrai labai verta užsukti, net ir nesant labai religingam. Atmosfera nepakartojama, gražios mozaikos, puikūs vaizdai. Tiesa, šis apsilankymas mokamas (neįeina į Jordan Pass), bet tik simboliškai - 2JD.

Madaboje mūsų vienintelis vyras nusprendžia pasigražinti ir su visomis savo moterimis sugužame į vietinę kirpyklą

Madaboje varieniaujame puikiame restorane, į kurį norėjome patekti dar kovo mėnesį, bet tuomet nebuvo vietų. Pavalgome neįtikėtinai skaniai ir sočiai už sąlyginai gerą kainą.

Paskutinis mūsų rytas - lėtas pasivaikščiojimas po Madabą, kava, sultys, lauktuvės...

Kelionė baigėsi, tegyvuoja kelionės.

Ačiū kad skaitėte. Iki naujų susitikimų.

Keletas nuorodų:

- mano kelionių fb puslapis, kuriame visos naujienos https://www.facebook.com/konepametus/ Čia taip pat galite palikti atsiliepimą, jei mano postai, patarimai, atsakymai į klausimus Jums padėjo susiplanuoti kelionę
- mano draugo Ali stovykla Wadi Rum dykumoje (nakvynė, maitinimas, turai). Nereali vieta, ypatingai draugiškas šeimininkas, labai mylintis lietuvius. Rašyti per WhatsApp  +962772386420, perduoti nuo manęs linkėjimus https://www.wadirumthesecondtime.com
- fantastiškas viešbutis Dana rezervate http://dana-tower-hotel.com - nakvynė, pusryčiai, vakarienės, turai. Rašyti el paštu arba WhatsApp nurodytais telefonais. Perduoti nuo manęs linkėjimus :)
- čia pirkti Jordan Pass https://jordanpass.jo
- čia ieškotis bilietų http://www.azair.com

Pagrindinis patarimas keliaujant Jordanijoje - šypsokitės. Jordanijos žmonės labai mieli, draugiški, paslaugūs, bet taip pat išdidūs ir jautrūs. Jei keliausite atviromis širdimis, bendrausite nuoširdžiai - patirsite labai daug gėrio. Bet jei laikysite juos žemesniais, patarnautojais, elgsitės nepagarbiai, niekinančiai... tikėtina, kad kelionė nebus tokia gera